Namuose ar aplink juos nuolat kažkas zuja, ardo sukurtą tvarką. Taip, tai kenkėjai, kurie ne visuomet pridaro žalos, bet dėl jų dažnokai tenka sukti galvą.
1. Kurmiai
Ar kurmį reikia vyti? Jei kurmiarausių radote darže, reikėtų žinoti, kad kurmiai tiesioginės žalos jūsų auginamoms daržovėms nedaro ir jų neėda – jie yra gyvaėdžiai, todėl rausdami nebent gali kliudyti jų šaknis. Kai kurie kurmius išnaikinę sodininkai netrunka pastebėti, kad vėliau reikia kovoti su kitais sodo kenkėjais. Vieni iš jų kurkliai, kurie tiesiogiai minta jūsų derliumi. Jie irgi gyvena tame pačiame dirvožemio sluoksnyje ir jais kurmiai minta. Taip pat manoma, kad kurmis netgi aeruoja jūsų sklypą. Todėl pasirinkimas ar juos palikti, išvyti ar naikinti priklauso tik nuo jūsų.
2. Kurkliai
Šie vabzdžiai vadinami įvairiais vardais – turkliais, parpliais, dėl panašumo į vėžius kai kas juos netgi praminė sausumos vėžiais, tačiau visi šie vardai yra to paties vabzdžio. Tai paprastasis kurklys, lotyniškai vadinamas Gryllotalpa gryllotalpa. Šie tamsiai rudi vabzdžiai yra nemaži, galintys užaugti iki 55 mm, jie turi stambų kūną, kone triskart už krūtinę ilgesnį pilvą, stiprius dantis, ilgus ūsus ir letenėles, kurios padeda rausti urvus.
3. Amarai
Vieną dalyką apie juos tikrai žino visi – darže ar sode išplitę amarai naikina derlių ir žaloja augalus. Tačiau tai toli gražu ne nauja bėda, todėl egzistuoja ne tik natūralių metodų, o be abejo ir specializuotų priemonių jų naikinimui.
Bulvės ir kolorado vabalai yra viena iš neatsiejamų žemės ūkio porų. Tiesa, šį jų sąryšį neišvengiamu vadinti būtų netikslu, mat egzistuoja būdų, kaip apsisaugoti nuo šių vabalų.
5. Grambuoliai
Grambuoliai daugiausia gyvena smėlinguose dirvožemiuose, sausesnėse vietose. Daržo derliui pavojingiausios paprastųjų grambuolių (Melolontha melolontha) lervos. Jos ėda praktiškai viską, ką gali pasiekti: nuo žemėje augančių šakniavaisių (bulvės, svogūnai, morkos) iki augalų šaknų (braškės, žemuogės, melionai, saulėgrąžos). Pagrindinė problema ta, kad grambuoliai įvairiomis formomis tai daro ištisus keturis ar net penkis metus, o piką pasiekia trečiaisiais, prieš virsdami lėliukėmis. Lervos vis didėja, todėl natūraliai joms reikia daugiau maisto.
