Puansetija yra vadinama Kalėdų gėle. Vis populiarėjanti dar ir dėl to, kad per didžiąsias žiemos šventes namai atrodo itin jaukiai, papuošti gyvomis gėlėmis. Raudonas puansetijas galima įdėti į didelį raudoną vazoną ir papuošti permatomais skaidriais lapais.
Nereikėtų pamiršti, jog vadinamoji Kalėdų gėlė nėra vienkartinis, tačiau daugiametis augalas, tad perkant jį reikėtų būti atsakingam ir ruoštis bent kelis metus jį tinkamai prižiūrėti. Daug kas, prieš perkant nesusipažinęs su šia gėle, jai nužydėjus ją išmeta, manydami, kad ji vienkartinė.
Iš tiesų, ją po nužydėjimo reikia keletą mėnesių laikyti vėsiai, tuomet jos ramybės periodas. Pavasarį reikia persodinti į gerą dirvą (tinka durpės), nugenėti, gerai palaistyti ir pernešti į šviesią bei šiltą patalpą, pradėti tręšti. Gerai prižiūrima, rudeniop puansetija pasipuoš raudonais lapais, o artėjant žiemai gėlė ir vėl pražys.
Kas tai yra? Puansetija – tai puošnioji karpažolė arba Kalėdų gėlė (žvaigždė), kurios lotyniškas pavadinimas Euphoria pulcherrima. Jos gana lepios gėlės. Iš jų galima formuoti gražius medelius, tik reikalingas reguliarus karpymas. Tai darant reikia būtie atsargiems, kadangi šių gėlių syvai yra nuodingi ir gali labai smarkiai sudirginti odą.
Tiesa, dar viena jos ypatybė, šįkart teigiama, – ne tik aplinkos papuošimas, bet ir jos valymas – puansetija tiesiog susiurbia kenksmingas chemines medžiagas. Be to, gerina nuotaiką, kraujotaką, aktyvina širdies veiklą. Priklausanti karpažolinių šeimai, puansetija yra kilusi iš Meksikos. Natūraliai ten ir auga. Dar natūralioje aplinkoje aptinkamos Floridoje bei Gvatemaloje. Įdomu tai, jog šios gėlės nebūtinai turi būti baltos, kaip mes esame įpratę matyti, paplitusios ir kitų spalvų gėlės – baltos, rausvos ar net ryškiai rožinės.
Tačiau mūsuose populiariausios raudonos, kadangi raudona – tai Kalėdų spalva. Per didžiąsias metų šventes jomis puošiamos net bažnyčios, taip pat biurai, parduotuvės ir namai. Apie šią gėlę net sklando legendos. Ir žinoma jau nuo senų laikų – iš šios gėlės raudonus dažus išgaudavo bei naudodavo mažinti karščiavimą jau senieji actekai, tik šią gėlę anuomet vadindavo Cuetlaxochitl. Puansetija puikiai tinka pasipuošti per Kalėdas dar ir dėl to, kad ji žydi nuo lapkričio iki vasario. O raudonais lapais gali pradėti džiuginti artėjant rudeniui.
Priežiūra. Puansetijos labai mėgsta durpes, tad pavasariop jas reikia persodinti būtent į tokį substratą. Žemė visą laiką turėtų būti drėgna (išskyrus ramybės periodu), bet perlaistyti ar permerkti nevalia. Turi būti ir geras drenažas, kad vanduo lengvai susigertų.
Vis dėlto, itin derlinga dirva netinka, neturėtų ji būti ir pernelyg lengva, geriausia – purios ir vandeniui laidžios durpės. Jei žemė bus pernelyg derlinga, puansetijos suvešės, tačiau mažai žydės. Šios gėlės mėgsta šviesą ir šilumą (išskyrus ramybės periodu), bet laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose ant palangės jų nevalia. Joms tinka rami, šilta ir šviesi vieta, kurios neužpūstų vėjai. Jei ne ramybės periodu ji negaus pakankamai šviesos ir šilumos, šakos ims svirti, pradės mesti lapus.
Beje, gėlė nemėgsta didelių temperatūros svyravimų. Puansetijas reikia laistyti šiltu vandeniu. Taip pat pasirūpinkite, kad oras būtų drėgnas. Nors gėlė ir mėgsta drėgmę, tačiau, jei drėgmės per daug, ima pūti šaknys, krenta lapai, gėlė greitai gali žūti. Kita svarbi priežiūros detalė – tręšimas. Tręšti reikia pradėti nuo pavasario, nuo kovo mėnesio, o baigti – lapkričio mėnesį. Šios gėlės tręšiamos kompleksinėmis ir kalio salietros trąšomis.
