Sena giminė, išskirtiniai poreikiai, kuriuos privalu tenkinti, rafinuotas žiedų grožis, kuriuos kartą pamatę su niekuo niekada nesupainiosime magnolijoms suteikia aristokratiško augalo statusą. Tai tikra kiemo ar sodo puošmena, todėl daugelis mielai augintų magnoliją. Tačiau, kaip ir kiekvienas augalas, ji turi savo auginimo subtilybių, kurias svarbu žinoti. Taigi, dalinamės pagrindiniais magnolijų auginimo Lietuvoje ypatumais.
Sena kaip pasaulis
Magnolijos (Magnolia) laikomos vienomis iš seniausių žydinčių augalų. Įvairūs šaltiniai skirtingai nusako jų amžių šioje žemėje, bet visuomet jis skamba įspūdingai, nes skaičiuojamas dešimtimis ar net šimtais milijonų metų. Sunku pasakyti, ar be proto ilga evoliucijos eiga ir archajiška biologinė sandara turi įtakos, kad šių gėlių žiedai tobulai žavūs, bet tai net nesvarbu. Daug svarbiau, kad, kaip teigia specialistai, magnolijos puikiai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos. Dėl jų iš Amerikos į Europą XVII–XVIII amžių sandūroje atvežti magnolijų medžiai čia ne tik sukėlė susižavėjimo bangą – juos imta sėkmingai auginti. Nors mūsų kraštą šie augalai pasiekė tik prieš šimtą metų, dabar, pasak Lietuvos dendrologų draugijos, čia sėkmingai auginame dešimties rūšių ir daugiau nei trisdešimties veislių magnolijas.
Sodinamos atskirai nuo kitų augalų
Magnolijas lengva atpažinti iš tiesaus pilkšvos spalvos kamieno, iš prigimties tvarkingos lajos ir, žinoma, malonų aromatą skleidžiančių stambių žiedų, primenančių ant šakų užrištus subtilių atspalvių šilko kaspinus. Žiedų spalvos įvairios: sniego baltumo, rožinė, purpurinė, violetinė ir net gelsva. Beje, gelsvais žiedais pasipuošiančių magnolijų veislę išvedė amerikiečiai 1956 m., tik jos sužydi vėliau, tad neatrodo taip įspūdingai, nes jau būna sužaliavę lapai.
Daugelis magnolijų žydi balandžio pabaigoje ir gegužę – vienos anksčiau, kitos vėliau, žydėjimo trukmė taip pat priklauso nuo rūšies (gali būti dvi savaitės ar net mėnuo). Dažniausiai medžiai sužydi prieš išsprogstant lapams – tai dar labiau išryškina įspūdingą žiedų grožį. Žiedpumpuriai dideli, kartais nulinkę, žiedų skersmuo siekia 25 cm. Dekoratyvūs ir magnolijų vaisiai, puošiantys medį vasaros pabaigoje ir rudenį.
Magnolijų dekoratyvumas geriausiai išryškėja pasodinus jas atskirai nuo kitų medžių ir krūmų: augalas turėtų būti gerai matomas iš arti ir toli, kad galėtume grožėtis jo žydėjimu. Kiti augalai turėtų sudaryti tik neutralų, įspūdį sustiprinantį foną – tinka spygliuočių gyvatvorė ar žalia veja, dar gali būti pastato siena.
Magnolijų aukštis gali būti nuo dviejų iki keliasdešimties metrų. Yra tokių, kurios auga kaip kompaktiški krūmai. Laja dažniausiai būna taisyklinga, todėl medžio genėti nėra reikalo, kita vertus, jis to labai nemėgsta: paskui gali keletą metų nežydėti. Gali tekti nupjauti nušalusias ar nudžiūvusias šakeles – tai geriausia daryti augalui nužydėjus, kad ant nugenėtų šakelių spėtų susiformuoti žiedpumpuriai.
Tinkamos sąlygos
Vieta. Vietą magnolijai reikia parinkti tinkamą: saulėtą ir šiltą, apsaugotą nuo šaltų šiaurės bei vakarų vėjų. Kaip apsauga tinka pastato siena ar tanki augalų gyvatvorė. Atvirose vietose gerai jaučiasi nebent japoninės ir agurkinės magnolijos. Šie augalai nemėgsta ir skersvėjų. Medžio šaknys paviršinės, jos negali būti mindžiojamos, todėl reikia auginti toliau nuo tako. Jauni sodinukai nepakelia tiesioginių kaitrios vidurdienio saulės spindulių – tada lapai pagelsta. Bet kuo medis senesnis, tuo saulės reikia daugiau – tik tada jis džiugina žiedų gausa.
Žemė. Magnolijos nepakančios kalkingai žemei, nemėgsta skurdaus smėlio ar žvyro, todėl medį reikėtų sodinti ne arčiau kaip pusantro metro nuo pastato sienos, kad nebūtų kalkių, betono ar kitų statybinių atliekų. Dirva – lengva, puri, derlinga, būtinas ir geras drenažas. Magnolijoms tinka lengvai rūgštinė žemė, todėl augalus galima mulčiuoti spygliuočių žieve, durpėmis – mulčias apsaugo ir jų šaknis. Beje, šalia kamieno nereikėtų žemės giliai purenti, nes šaknys paviršinės.
Laistymas. Mėgsta drėgmę, todėl jaunus sodinukus gali tekti laistyti bent kartą per savaitę. Svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Dideli augalai laistomi tik per sausras ir gausiai. Geriausia laistyti minkštu nusistovėjusiu vandeniu.
Tręšimas. Jei žemė skurdoka, magnolijos tręšiamos nuo pavasario iki liepos pradžios, kad greičiau augtų, stiprėtų ir atlaikytų neigiamą ekstremalių oro sąlygų poveikį. Rugpjūčio pabaigoje tręšti jau nebereikia, nes medis ima ruoštis žiemai.
Persodinimas. Sunkiai pakelia persodinimą, todėl paprasčiausia pasisodinti vazone auginamą magnoliją – tokia geriausiai prigis: nebus pažeistos trapios jos šaknys.
Labiausiai kenkia šalčiai
Nors neturime galimybės grožėtis visžalėmis magnolijomis, nes joms mūsų krašte per šalta, vis dėlto yra daug lapus metančių veislių – šie augalai gerai auga ir žydi Lietuvoje. Beje, priklausomai nuo vietovės, taigi ir klimatinės zonos pajūryje galima auginti vienų rūšių magnolijas, šiauriau – kitų. Visa tai prieš įsigyjant augalą reikėtų išsiaiškinti, o galima tiesiog pasižvalgyti į kaimynų, pažįstamų sodus ir ieškoti panašaus medelio. Jie parduodami ir paauginti, jau pasipuošę žiedais – tai patogu, nes nereikės laukti šešerius metus, kurių prireikia iš sėklos išaugintai magnolijai, kad pradėtų žydėti.
Jau rudenį matyti būsimi magnolijų žiedai – žavūs pūkuoti pumpurai. Beje, jei pavasarį jie nudžiūvę, vadinasi, neatlaikė žiemos šalčių. Tiesa, didelį pavojų kelia ir pavasarinės šalnos, balandžio pabaigoje pakandančios besiskleidžiančius žiedus, bet čia su gamta nepasiginčysi: teks laukti kito, gal šiltesnio pavasario.
