Dauguma kambarinių gėlių vasarą gali praleisti balkone, terasoje, ant namo laiptų, pasodintos gėlyne ar daržo paunksnėje. Lauke augalai per vasarą atsigauna, suveši ir tuo pačiu puošia aplinką bei pratęsia kambario erdvę. Tačiau svarbu žinoti, kokius augalus tinka nešti į lauką vasaros metu.
Japoninės aukubos (Aucuba japonica) – visžaliai augalai, puošniais, geltonai taškuotais žvilgiais lapais, nereiklūs gali būti auginami vasarą lauke. Išneštos aukubos į lauką laikomos pavėsingoje arba šviesioje (žinoma tik ne pietinėje pusėje) vietoje iki rudeninių didesnių šalnų. Intensyvaus augimo laikotarpiu augalai gausiai laistomi, dažnai nupurškiami ir kas 2-3 savaites tręšiami lapinėms vazoninėms gėlėms skirtomis trąšomis. Jai vasarą ruduoja lapų kraštai, nepakankamai laistoma.
Japoninės kamelijos (Camellia japonica) veši šviesioje vietoje, vengiant kaitrios vidurdienio saulės. Laikant saulėtoje vietoje, nuo saulės apdega lapai, ant jų atsiranda rudos dėmės ir jie nukrenta. Tręšiama kas 10 dienų rūgščiomis rododendrų trąšomis. Laistoma minkštu vandeniu. Vanduo pilamas į vazono padėklą. Jei augalas pavasarį buvo nepersodintas ir atrodo pavargusiai, patartina dalį senų žemių nuo vazono viršaus išimti ir pakeisti naujomis.
Guzmanijos (Guzmania) ir kiti bromeliniai augalai vasarą suteikia egzotikos savo ryškiu žydėjimu kuriamai aplinkai arti jūsų namo ar tiesiog ant namo bei terasos sienos. Vasarą gėlės sparčiai auga, geriausiai jaučiasi šviesioje (rytinėje ar vakarinėje pusėje) aplinkoje, būtina saugoti nuo skersvėjų. Nemėgsta saulėkaitos, nes nuo saulės apdega lapai. Ant jų atsiranda šviesiai rudos dėmės.
Dažnai laistomos minkštu vandeniu, kuris įpilamas į skrotelę iki pusės, lyg į kokį vamzdelį, nes savo tėvynėje tokiu būdu kaupia ir pasisavina drėgmę. Kada jis ištuštėja, vėl įpilti, kad augalas neperdžiūtų. Kasdien guzmanijos apipurškiamos kambario temperatūros minkštu vandeniu, saugant žiedynus. Taip pat ir tręšiama į skrotelę, perpus silpnesniu, 0,1 proc. skystų trąšų tirpalu, kad nenudegtų lapai, vieną kartą per savaitę.
Aukštosios araukarijos (Araucaria heterophylla) mėgsta vasarą praleisti lauke šviesioje, bet ne per kaitrioje vietoje. Laistoma minkštu, drungnu vandeniu gausiau, negu žiemą. Vandenį reikia pilti į lėkštutę, kiek reikia araukarija įsiurbia, o perteklių nupilti, kad neužmirktų žemė. Jei auga užmirkusiame substrate, nulinksta ir pagelsta araukarijos šakos, pradeda pūti šaknynas.
Per vasarą iki liepos pabaigos kas 3 savaites tręšiama skystomis lapinėms kambarinėms gėlėms skirtomis trąšomis (1 arbat. šaukšt./10 litr. vandens) ar lauko spygliuočių trąšomis (trąšų 2 kartus mažiau, kaip nurodyta pakuotėje). Araukarijos tręšiamos maža trąšų doze, nes jautrios didesnei druskų koncentracijai.
Storalapės vaškuolės (Hoya carnosa) – tai nereiklūs gražiai žydintys vijokliniai augalai su mėsingais lapais. Storalapės vaškuolės žaliais lapais auga gana greitai, margais – lėčiau. Vasarą lauke mėgsta šviesią vietą, intensyviai auga ir gausiai žydi. Galima padauginti ūgliais. Laistoma gausiai, dažnai apipurškiama (kol dar nežydi), tręšiama kas 2 savaites kompleksinėmis trąšomis su mažesniu azoto kiekiu. Peržydėjusius augalus laistyti mažiau. Nuo per gausaus laistymo gali pradėti pūti šaknys. Saugoti nuo miltuotųjų ir paprastųjų skydamarių.
Lenktalapės nolinos (Nolina recurvata) labai panašios į palmes, tačiau tai ne palmės, o sukulentai. Lenktalapės nolinos pasipuošusios išvaizdžiais, 1-1,8 m ilgio, lenktais lapais, išaugusiais iš sustorėjusio stiebo. Vasarą nolinos laikomos lauke. Augalai mėgsta šilumą ir saulės šviesą, galima augalą su vazonu pastatyti pietinėje namo pusėje ar terasoje. Laistomos gausiai tik tada, kai žemė gerokai pradžiūsta. Palaisčius, kad vanduo lėkštelėje nestovėtų, perteklių išpilti, labai svarbu – neperlaistyti. Augalai auga lėtai, bet ilgainiui kamienas užauga iki 2 m, o pagrindas išsipučia it milžiniškas svogūnas, kuriame kaupiamas vanduo. Todėl užmirštas palaistyti augalas niekada nenukentės. Augalo purkšti vandeniu nereikia. Nolinos tręšiamos kas 3-4 savaites 0,1-0,15 proc. sukulentams skirtomis trąšomis. Nolinos geriausiai auga vidutinio dydžio, negiliuose, plačiuose vazonuose.
Palmės nykštukės (Chamaerops humilis) mielai vasaroja lauke. Persodinama kas 2-4 metai pavasarį. Užaugina atžalas, senesni augalai auga krūmu. Senesniems augalams reikia sunkesnio, trąšios žemės mišinio iš: molingos žemės, velėninės, lapinės, viržinės, kompostinės ir smėlio (1:1:1:1:1:1). Vasarą gausiai laistoma, apipurškiama, negalima perdžiovinti žemės vazonuose. Tręšiama kas 2-3 savaites 0,15-0,2 proc. lapinėms gėlėms, skirtomis trąšomis.
Kanapinės šiurkštuolės (Trachycarpus fortunei) yra nelepios palmės. Lapai vėduokliški, lapkočiai šonuose apaugę nedideliais dygliais, o prie pagrindo apsiviję standžiais plaušais. Vazonuose augalai neužauga labai dideli, todėl daug kur, net ir Pietų Europos šalyse, auga lauke. Pas mus vasarą patariama išnešti į lauką. Laistoma, kai išdžiūsta substratas, tinka apipurkšti vandeniu. Tręšiama kas 2-3 savaites 0,15-0,2 proc. lapinėms gėlėms, skirtomis trąšomis.
Storalapiai (Crassula) mėgsta šviesią, saulėtą vietą sode ar balkone. Laistyti saikingai, kad žemė nebūtų per drėgna, kas 2 savaites tręšti trąšomis, skirtomis kaktusams (1-2 g/l). Nužydėjusias šakeles pašalinti. Dauginama ūgliais ir lapais pavasarį ir vasarą. Pjūviai apdžiovinami ir sodinami į smėlį arba durpės ir smėlio mišinį. Lapas turi būti gerai išaugęs, sodinams negiliai.
Raudonžiedės kalankės (Kalanchoe blossfeldiana) su ryškiais raudonais, purpuriniais, geltonais, oranžiniais, baltais ar kreminiais žiedais. Mėgsta šviesią, saulėtą vietą. Laistoma pagal poreikį minkštu vandeniu, tręšiama kartą per savaitę kompleksinėmis trąšomis žydinčioms gėlėms (2 g/l). Nužydėjusias šakeles, kurios greit apmiršta, pašalinti, tada geriau atželia naujos šakos iš apačios. Nepakenčia sausros arba drėgmės pertekliaus, nuo to krinta lapai.
Lauke džiaugiasi vasarai išnešti kaktusai, agavos, alavijai ir kiti sukulentai. Jais galima papuošti alpinariumą. Kuriamoms kompozicijoms natūralumo suteikia akmenys, akmenukai ar skalda.
Kuokštiniai chlorofitai (Chlorophytum comosum) – tai augalai nereiklūs šviesai ir šilumai. Žalialapės jų fomos gerai auga pavėsingoje ir šviesioje vietoje, apsaugant nuo tiesioginių saulės spindulių, o margalapės – tik šviesioje. Ant žiedkočių išaugę jauni augalėliai labai puošia senesnius augalus. Ilgas palaipas galima pritvirtinti balkone ar terasoje prie atraminės sienelės – turėsime puošnią “gyvą” sienelę. Chlorofitus galima sodinti vasarą induose, kuriant kompozicijas su žydinčiomis gėlėmis arba papuošti gėlyną. Vasarą augimo periodas, reguliariai laistoma, kartais papurškiama minkštu vandeniu ir kas 7-10 dienų tręšiama lapinėms gėlėms skirtomis trąšomis (2-3 g/l). Žemė turi būti pakankamai drėgna. Niekada neleisti išdžiūti, bet ir neperlieti, nes gali pradėti pūti šaknys.
Visų rūšių viksvuoles (Cyperus), išskyrus dryžuotąją viksvuolę (Cyperus albostriatus), puikiai jaučiasi per vasarą lauke. Žoliški viksvuolių lapai panašūs į išskleistą skėtį ant standaus koto. Maži neryškūs skėtiški žiedai žydi vasarą ir beveik ištisus metus. Kadangi viksvuolės savaime auga drėgnoje pelkių žemėje, todėl lauke jas patartina įkurdinti vandens lelijomis papuoštame baseinėlio ar tvenkinuko pakraštėlyje (kur negilu, kad neužsemtų per daug augalo), bet kad ir pakaktų drėgmės.
Neturint vandens telkinio, jas galima apgyvendinti mediniame kubilėlyje. Geriausiai viksvuolės auga šviesioje, saulėtoje, šiltoje vietoje (20-25 laipsniai). Laikant augalus padėkle, kaip kitas gėles, lieti labai gausiai – padėklas turi būti visą laiką pilnas, taip pat patartina dažnai apipurkšti minkštu vandeniu. Nuo pavasario iki rugpjūčio pabaigos viksvuolės kas 7-10 dienų tręšiamos kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais kambariniams augalams. Nupjaunami pradėję gelsti lapai, tuomet šios gėlės sparčiau leis naujus ūglius. Kai oras per šiltas ir per sausas, apninka voratinklinės erkutės, skydamariai ir tripsai.
Paparčiai. Ilgalapiai inkstpaparčiai (Nephrolepis exaltata), širdžialapiai inkstpaparčiai (N. cordifolia) ir kiti paparčiai mėgsta vasarą pusiau užpavėsintą ar šviesią vietą, gausų laistymą (žemė niekada neturi išdžiūti) bei dažną purškimą lietaus vandeniu. Be to, per vasarą juos galima laikyti lauke po medžiais, įkastus su vazonais į žemę. Laikant augalus per daug saulėtoje vietoje ar auginant netinkamoje žemėje, nublykšta paparčių lapai. Substratas, kuriame auga paparčiai, turi būti nuolat drėgnas, bet ne užmirkęs. Vasarą kas savaitė tręšiami specialiai paparčiams skirtomis trąšomis (1-2 g/l). Augalai būna gyvai žalios spalvos, sveiki. Jei vienas ar keli lapai nudžiūsta, dažniausiai apatiniai, jie nupjaunami, vėliau išauga nauji. Pparčius galima sodinti kompozicijose induose su įvairiomis gėlėmis arba gėlynuose.
Abisininės kalijos (Zantedeschia aethiopica) per vasarą auginamos susodintos lysvėje 30×30 cm arba 30×50 cm atstumu (priklausomai nuo augalo dydžio), purioje derlingoje dirvoje. Pasodinus palaistomos, o vėliau per vasarą drėgmės pakaks, kiek palis lietus ir visai netręšiamos. Poilsio metu nudžiūsta didieji jų lapai, o vidurinius reikia išsaugoti. Nudžiuvus visiems lapams, sekančiais metais kalijos pražysta žymiai vėliau. Maisto medžiagos iš lapų pereina į šakniastiebį. Lauke besiilsinčioms kalijoms, nurinkite apgeltusius lapus. Kuo anksčiau jos pradeda ilsėtis, tuo anksčiau pražysta sekančiais metais. Rugsėjo mėnesį sodinamos į vazonus ir iš lauko parnešamos į vėsų ir šviesų kambarį. Adaptavusios perkeliamos į šiltesnę, šviesią patalpą.
Kaip ir kalijos, taip ir ciklamenai, azalijos, meileniai, amarilės per vasarą pailsi, atsigauna bei suveši
pasodinti lysvėje arba su vazonais įkasti žemėje pusiau pavėsingoje vietoje.
