„Geras sodas yra tas, kuris eliminuoja prastus vaizdus ir pabrėžia gražius“, – tvirtina kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė. Šia tiesa ji rėmėsi kurdama sodą nuosavame sklype. Viena vertus, čia nuostabi gamta: sklypas atsiremia į Šeškinės ozo geologinį draustinį, kitoje pusėje atsiveria puiki miesto panorama. Kita vertus, trikampė sklypo forma nėra labai patraukli, šlaitai irgi kelia savų reikalavimų.
Smailas siaurėjančio sklypo kampas pridengtas tikslingai sukomponuotais želdynais ir tarsi pranyksta jų apsuptyje. Skirtingai nei griežta gyvatvorė, kuri apibrėžtų labai tikslias ribas, grupėmis susodinti augalai kraštovaizdžiui suteikia purumo, įvairūs žali atspalviai sukuria gylio iliuziją, sušvelnina sodo kontūrus.
„Negali visur vyrauti vien įtampa, akcentai, kulminacija… Turi suprasti, ką reikia pabrėžti, o ką, atvirkščiai, prislopinti. Jei kiekvienas augalas „rėks“, vaizdas nebus harmoningas, todėl būtina atidžiai rinktis, kurias vietas tankinti, ryškinti, o kurias neutralizuoti ir taip išsaugoti ritmiką. Nesvarbu, kokio stiliaus sodas, griežtai ar natūraliai susodinti augalai, šis principas visada galioja“, – pastebi kraštovaizdžio dizainerė.
Į kraštovaizdžio dizaino studijas Asta pradėjo gilintis, nes domėjosi japoniškais sodais. Jų dvasią ji siekė perteikti ir savo sklype. Kurdama sodą šeimininkė įsivaizdavo jį žalią. Tačiau dabar būtų linkusi auginti daug daugiamečių gėlių, mažiau vietos skirti krūmams, puoselėti kuo natūralesnį kraštovaizdžio stilių.
„Augalai labai svarbūs, tačiau jie tėra baigiamasis akcentas, pabrėžiantis sodo struktūrą. Visų svarbiausia yra namo architektūra ir jį supanti aplinka – tiek paties sklypo, tiek ir esanti už jo ribų“, – įsitikinusi Asta Grabauskienė.
Atraminę vieno metro aukščio sienutę reikėjo subtiliai paslėpti, tad panaudota paaukštinta lysvė, kurioje susodinti įvairūs augalai. Pasak kraštovaizdžio dizainerės, šią liniją, o ne aukštą sieną pirmiausia ir pamato akys. Kitą lygį formuoja neaukšta gyvatvorė. Keliais sluoksniais susodinti augalai vizualiai nutolina sieną.Pasiskolink idėją!
Keli horizontalūs paviršiai suskaido vertikalią plokštumą – taip panaikinamas „šulinio“ įspūdis. Krūmai sukuria priedangą nuo vėjo ir pagerina drenažą.
Plastiškos linijos vizualiai praplečia erdvę: sunku patikėti, kad sklypo plotas yra 7,2 aro – jis atrodo gerokai erdvesnis. Šeimininkams vos įsikūrus sklype buvo suformuota viena apvali linija – ją tarsi pratęsdama Asta ir toliau vystė apskritimų temą, priderindama juos ir terasoms, kurių prireikė prisitaikant prie aplinkos reljefo. „Apskritimai čia labai pagelbsti. Jie ne tik pabrėžia tolimą vaizdą, bet ir atitraukdami žvilgsnį pridengia tai, kas nepatrauklu, – aštrius sklypo kraštus. Nors prie namo architektūros galbūt derėtų ir tiesios linijos, modernios formos, tačiau šioje situacijoje bandžiau rasti tai, kas tinka geriausiai“, – pastebi kraštovaizdžio dizainerė.
Sodas sukomponuotas taip, kad sėdint terasoje ją supa tarsi apsauginis ratas, tad čia labai jauku, o drauge prieš akis atsiveria atvira erdvė su vaizdu į tolimą horizontą ir į ją įrėminančius augalus.Kai kurie akmenys rasti šiame sklype, kiti atgabenti iš aplinkinių
sodų. Didžiausias jų sveria keturias tonas ir yra tris kartus pakeitęs
vietą, kol Astai ši pasirodė tinkama. Tik pradėjus kurtis, jis buvo
padėtas kitur, tačiau į kraštovaizdžio studijas įsigilinusi šeimininkė
suprato dariusi klaidų ir ėmėsi jas taisyti pertvarkydama sodą pagal
dabartinį planą.
Vingiai suteikia sodui paslaptingumo, nes nežinia, kas už jų slypi.
Vasaros pradžioje žiedais apsipilantys rododendrai tampa subtilių atspalvių akcentais žaliame fone.Pietinėje, daugiausia saulės gaunančioje sodo pusėje, – eksperimentinis Astos gėlynas. Čia auga iš Anglijos atsivežti sinavadai, pasipuošiantys purpuriniais, šiek tiek baltai paspalvintais žiedais. Pradeda žydėti iš Vokietijos atsivežtos katžolės, išliksiančios dekoratyvios iki pat gruodžio. Daug veislių šalavijų, tinka čia ir snapučiai su alūnėmis – pavėsingų vietų augalai. Visos šios gėlės nelabai ryškios, švelnūs jų atspalviai įprasti natūralioje gamtoje, ir dar jos vilioja bites, drugelius. Kraštovaizdžio dizainerė stengiasi augalais neužgožti nei puikaus vaizdo aplinkui, nei tolumoje išryškėjančio horizonto, nei aukšto dangaus ir erdvės įspūdžio. Pasak jos, labai ryškūs akcentai reikalingi tik tada, kai už tvoros nepatrauklus reginys ir tenka stengtis žvilgsnį sulaikyti sode.
Priešais vaikų namelį ir žaidimų zoną įkomponuotas suoliukas ir įveistas uogų kampelis. Čia dera šilauogės, serbentai, avietės. Vaikai žino, kad visa, kas valgoma, auga čia, o ir suaugusiesiems smagu prisėdus paskabyti uogas.
Ne vien tik terasa skirta sėdėti ir grožėtis aplinka. Tokių vietų sklype yra ir kitose zonose. Taip visas sodas tampa lankomas: kai yra suoliukų, neišvengiamai kyla noras ant jų prisėsti (arba prigulti, bet tai jau katinėlio teisė..), juolab kad tas vietas saulė nušviečia skirtingų laiku, tad vienoje vietoje smagu ryte gerti kavą, kitur miela stebėti žaidžiančius vaikus. Nusižiūrėk idėją
Žemę dengiantys kiliminiai augalai neįmantrūs, o kai kurie net pakantūs mindžiojimui – tarkim, po graikiniu riešutmedžiu auga nelepūs paprastieji čiobreliai: jų ir arbatai galima paskabyti, ir prisėdus pasimėgauti maloniu aromatu, ir nukritusius riešutus patogu susirinkti…
Sode auga įvairios pušys: anksčiau jų veislių buvo dar daugiau, vėliau Asta įvairovę sumažino. Mėgstamiausia – iš Kanados kilusi Bankso pušis išraiškingo silueto kamienu. Iš pradžių šeimininkė pušis formavo, tačiau supratusi, koks tai kruopštus darbas, kiek laiko tenka praleisti prie vieno medelio, pakeitė jas kitomis – iš prigimties išraiškingų, raitytų formų.
Palei tvorą susodinti aukšti augalai, arčiau – žemesni krūmai ir daugiametės gėlės, iš kraštų žemę dengia kiliminiai augalai: paprastieji čiobreliai, šliaužiančiosios gubojos, šliaužiančiosios vaisginos, įvairių rūšių snapučiai, labai mėgstamos japonų soduose viršūnžiedės pachisandros – jos visžalės ir dera prie rododendrų.Šiaurinėje sklypo pusėje yra status šlaitas. Nors manoma, kad ir kaip stengtumeisi apsodinti šlaitą, jis gražiausiai atrodys iš apačios, Asta siekė sukurti tokį vaizdą, kuris būtų dekoratyvus ir žiūrint iš viršaus. Šlaitas visas žalias, augalai parinkti taip, kad netrikdytų horizonto linijos.
Vienas pagrindinių sodo apželdinimo principų yra toks: gėlynai turi būti tankiai suaugę, kad nesimatytų plikos žemės ir mulčiaus, kurį nešiotų vėjas. Visi augalai mėgsta draugiją: jiems sukuriamas geras mikroklimatas, neišgaruoja drėgmė. Žinoma, tokia pradžia sunkesnė, nes reikia daugybės augalų ir tenka įdėti darbo jiems sukomponuoti bei susodinti, bet, kai gėlynai suauga, priežiūra paprastėja, o piktžolėms nebelieka kur „pasireikšti“.
Kraštovaizdžio dizainerė įsitikinusi, kad geras sodas – ne tas, į kurį daug investuojama. Geras sodas išsiskiria tinkama struktūra, tikslingomis proporcijomis, o sukurtas jis gali būti iš paprasčiausių augalų ir medžiagų.
Sodas – tikslios struktūros, žolę paprasta pjauti, nes želdynų ir vejos kraštai aiškiai apibrėžti. Kraštovaizdžio dizainerė pataria vejoje nesodinti krūmų ar medžių, nebent tai išskirtiniai egzemplioriai, įkomponuoti taip, kad priežiūra būtų kuo paprastesnė.
Žalių atspalvių yra įvairiausių – tokie skirtingi buksmedžių, lanksvų lapai. Lanksvos čia auginamos ne tiek dėl žiedų, kiek dėl žalumos. Krūmelius lengva karpyti, juos galima formuoti.
Yra labai daug mitų, kad vienam ar kitam augalui reikia išskirtinių sąlygų. Pasak Astos, tai, kas auga jos sode, ištvertų ir bet kuriame kitame sklype: tokie smarkūs pietvakarių vėjai čia pučia.
