Gėlėms ir gėlynams želdynuose skiriama išskirtinė vieta – dažniausiai kaip akcentų vieta. Gražu, kai gėlynai natūraliai įsilieja į aplinką, sudarydami vientisumo įspūdį. Daugelio augintojų mėgiami daugiaeiliai daugiamečių gėlių gėlynai, jų laisvos kontūrų grupės, alpinariumai, žydinčios atraminės sienelės. Daugumos gėlių grožį nulemia žiedai, tačiau daugelis jų vertinami ir dėl lapų, vaisių, stiebų spalvingumo ar formos.
Kad gėlynai visuomet mus džiugintų, patartina rūpestingai juos prižiūrėti ir, priklausomai nuo daugiamečių gėlių ilgaamžiškumo, atnaujinti – praradusius dekoratyvumą, sutankėjusius augalus iškasti, padauginti ir naujai pasodinti gėlyne.
Pavasarį ir vasarą peržydėjusioms daugiametėms gėlėms: plautėms, bergenijoms bijūnams, bruneroms, auskarėliams, pakalnutėms, astilbėms, alpiniaims astrams, šiušelėms, pentiniams, kurpelėms, melsvėms ir kt., persodinti tinkamiausias laikas – rugpjūčio antroji pusė iki rugsėjo vidurio (kai augalų vegetacija artėja prie pabaigos), kad nuo sodinimo iki šalčių augalai spėtų gerai įsišaknyti, o vasaros pabaigoje ir rudenį žydinčias gėles: rudeninius astrus, chrizantemas, saulaines, dumplūnes, geriausia persodinti anksti pavasarį, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje (vegetacijos pradžioje). Gėlynas atnaujinamas, kai į senų vietą pasodinus tokias pačias gėles kokios augo prieš tai, arba labiau patinkančias kitos rūšies bei veislės, derinant jas su jau augančiomis.
Gėlių ilgaamžiškumas. Nelygu augalų ilgaamžiškumui, kai kurios daugiametės gėlės vystosi labai intensyviai ir gyvena neilgai – 2–3 metus, o kitos gerai auga kerų neatnaujinant daugiau kaip 10 metų. Tačiau daugelis yra tarpinio tipo – gyvena 4–6 metus. Todėl daugiamečiuose gėlynuose vienu metu dažnai galima pamatyti dar gana išvaizdžių, o greta praradusių dekoratyvumą jau nuskurdusių, ligotų, pasenusių augalų. Tokių daugiamečių gėlių kerai tankėja, suveša, gėlyne perauga vieni kitus, mažėja gėlių gyvybingumas ir jos negausiai žydi. Sutankėję jų kerai pradeda nuo vidurio nykti. Tankiame gėlyne senus šluotelinių flioksų, monardų, pentinių kerus dažniau pažeidžia miltligė, dėmėtligės.
Ilgaamžiškumas tiesiogiai susijęs su gėlės augimu ir kero formavimusi, todėl pagal amžiaus trukmę daugiametės gėlės skirstomos į 3 grupes: trumpaamžes (dekoratyvumą praranda per 3-4 metus), tarpines (puošnios išlieka 5-6 metus) ir ilgaamžes (ilgiau kaip 7 metus būna dekoratyvios).
Trumpiausiai, 3-4 metus, išvaizdūs būna žemieji ir piramidiniai katilėliai, stambiagraižiai gludai, alpinės aguonos, pavasariniai poraičiai, rausvažiedžiai skaisteniai, mėlynieji palemonai, alpiniai vaistučiai, didžiagraižės baltagalvės, dvispalvės rudbekijos ir kt. Kai kurias greičiau prarandančias dekoratyvumą kilimines gėles: uolaskėles, aubretes, ylalapius flioksus, vaisginas, reikėtų persodinti kas 2–3 metus.
Nemažai daugiamečių gėlių gyvuoja palyginti trumpai, tačiau gerai prižiūrimos išlieka dekoratyvios ilgesnį laiką, apie 5-6 metus. Tai bergenijos, įvairios astilbės, daugiamečiai astrai, širdiškosios maklėjos, kurpelės, sinavadai, hibridinės gailiardijos, saulainės, rykštenės, hibridiniai vilkdalgiai, burbuliai, daugelio rūšių šilokai, raktažolės, kraujažolės, melsvės. Daugiau kaip 7 metus vienoje vietoje gali augti viendienės, bijūnai, smidrai, pakalnutės, baltašaknės, eleborai, plunksnalapės rudbekijos, arunkai, sachalininiai rūgčiai, diktonai. Jos sodinamos išraiškinguose gėlynuose, pavieniui arba jų deriniuose vejoje bei derinami su sumedėjusiais augalais.
Beje, daugiamečių gėlių egzistavimo trukmės negalima lyginti su dekoratyvumo trukme – ji visada trumpesnė.
Dauginimas ir persodinimas
Kero dalijimas. Dauguma daugiamečių gėlių dauginamos vegetatyviškai, nes dažniausiai iš sėklų išaugintų daugiamečių gėlių žiedai, kero aukštis bei forma skiriasi nuo motininių augalų. Labiausiai paplitęs vegetatyvinis augalų dauginimo būdas – tai kero dalijimas. Šiuo būdu sunkiau išauginti daug naujų augalų, tačiau padaugintos daugiametės gėlės išlaiko visų motininių rūšių, formų ir veislių savybes. Augalai, padauginti kero dalijimu, pražysta jau sekančiais metais, o sėjinukai pražysta žymiai vėliau, po 4-7 metų.
Reikalingas inventorius. Prieš gėlių persodinimą reikia iš anksto pasiruošti visą reikalingą inventorių: kastuvą ir sodo šakes žemei sukasti, grėblį – žemei išlyginti, aštrų peilį, sekatorių, sodo žirkles – augalų stiebams, šaknims nukirpti ar nupjauti perskirstant šaknaistiebius, dallijant kerus, plastikines dėžutes – išskirstytiems augalams sudėti prieš sodinimą, laistytuvo – laistymui, kibiro – piktžolėms ir augalų liekanoms.
Dirvos paruošimas. Prieš sodinant gėlės, reikėtų atsižvelgti į jų poreikį dirvai, apšvietimui, drėgmei. Dirvą ar atskirus jos plotelius (jei persodinami ne visi augalai) reikia sukasti 20-40 cm gyliu, rūpestingai paruošti (iškasti daugiametes piktžoles: dirvines pienes, usnis, asiūklius, varputį, garšvas ir kt.) ir patręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (10-20 kg/kv. m). Jei sunki dirva, ją galima pagerinti reikiamo rūgštumo ar neutraliomis durpėmis.
Dauginimas. Geriausia augalus dalinti pavėsyje arba persodinti apsiniaukusią dieną ar vėlai vakare, kad nedžiūtų šaknys, ypač smulkiosios. Dieną prieš persodinimą reikia augalus palaistyti. Prieš augalų dauginimą sekatoriumi nukarpomi visi stiebai, paliekant 10-15 cm stagarelius. Po to keras iškasamas, nupurtoma žemė, atidžiai apžiūrima, nes prie senųjų stiebų matosi rausvi arba balti augimo pumpurai, ir nusprendžiama į kelias dalis – 3–4 dalis ar daugiau, jį galima padalyti. Kiekvienoje dalyje turėtų būti bent po 2–3 stiebus su augimo pumpurais ir keletas sveikų šaknų. Daugelis daugiamečių gėlių auga spinduliniu būdu – kero vidurys sensta, o gyvybingiausi ūgliai susiformuoja kero pakraščiuose. Ši dalis yra tinkamiausia naujiems kerams formuoti. Iš vieno daugiametės gėlės kero, priklausomai nuo gėlių rūšies, amžiaus, dirvožemio ir auginimo sąlygų, galima gauti apie 20-60 naujų sodmenų.
Dalinti kerus reikia atidžiai, kad nepažeisti jaunų ūglių ir pumpurų. Kai kurie kerai lengvai išskaidomi sodo šakėmis, kitiems prireikia aštraus peilio. Aštriu peiliu pašalinamos senos, pažeistos, ligotos, deformuotos ir džiūti pradedančios šaknys, nupjaunami seni ar ligoti stiebai.
Iškastos ir padalintos gėlės akimirkai pamerkiamos į vandenį (jei nebuvo palieta prieš iškasimą), o, kad augtų sveikos dar į dezinfekuojantį tirpalą ir tuojau sodinamos. Jei liga pažeidusi nemažą dalį kero, jo nevertėtų sodinti.
Sodinimas. Padalyti kereliai, atsižvelgiant į šaknų dydį, sodinami 5–30 cm gylyje. Kokiame gylyje reikia sodinti padaugintą augalą, lengviausia orientuotis pagal šaknies kaklelį – gėlė turi būti pasodinta tokiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Dauguma daugiamečių gėlių sodinamos 6-8 cm gyliu. Eleborų gilios šaknys, todėl jie sodinami į 30×30 cm. Bijūnų kerų (sodinami iš anksto iškastose duobėse) negalima užpilti storesniu nei 3-5 cm dirvožemio sluoksniu, nes jų augimo pumpurai yra arti žemės paviršiaus.
O kokiais atstumais sodmenis reikia sodinti vieną nuo kito priklauso nuo gėlių rūšies, augalo aukščio, išvaizdos, ilgaamžiškumo. Kiliminės gėlės: ylalapiai flioksai, pajūrinės gvaizdės, dauguma uolaskėlių, gencijonai sodinami 15-25 cm atstumu (1 kv. m 16-20 kerų).
Pakalnutės, alpiniai astrami, šiušelės sodinamos 25 cm atstumu (į 1 kv. m po 20 kerų).
Bruneros, mėlynieji palemonai, karpatiniai katilėliai, astilbės, Siboldo šilokai, dvispalvės rudbekijo sodinamos 25-30 cm atstumu (į 1 kv. m 7 augalai).
Dailieji auskarėliai sodinami 30-40 cm atstumu (į 1 kv. m 6 augalai), puošnieji ir amerikiniai auskarėliai – 25 cm atstumu (į 1 kv. m 12 augalų). Atsargiai elkitės su šaknimis, nes jos labai trapios. Taip pat 30-40 cm atstumu sodinamos baltašaknės, burbuliai, alūnės, kalniniai laibeniai, kaukazinės laumenės, šlakuotosios plautės, šluoteliniai flioksai, viendienės, pentiniai. Persodinant pentinius (jei antžeminė dalis žalia) ir kitas aukštas gėles, kurias reikia pririšti, kuoliukai susmeigiami iš karto ir augalai prie jų pririšami, nes nuo vėjo gali nulūžti.
Žemaūgiai vilkdalgiai sodinami 15-20 cm atstumu, svogūniniai – 10-15 cm atstumu, iki 10 cm gylio, sibiriniai – 50-60 cm atstumu, hibridiniai 30-40 cm atstumu. Vilkdalgiams atskiriamos vienerių – dvejų metų šakniastiebių dalys, turinčios lapų rozetes. Jų šaknis prieš sodinimą patartina 10 min. palaikyti vandenyje. Sodinama taip, kad šakniastiebis būtų pusiau užpiltas žeme. Ant viršaus apmulčiuojama lapine žeme.
Bergenijų žemaūges veisles galima sodinti 30-40 cm atstumu, o vešlesnes – 50 cm atstumu (į 1 kv. m 4-5 augalų).
Retai, kas 70-100 cm, sodinami labai ilgai vienoje vietoje augantys bijūnai. Pasodinus bijūnus, kartais įdumba žemė, todėl, prieš sodinant, žemę duobėse reikia šiek tiek suspausti arba duobes paruošti ruošti iš anksto. Jos iškasamos 1x1x0,6 m dydžio, ant dugno pripilama puvenų bei durpių komposto santykiu 1:1 ir sumaišoma. Pasodinus daugiamečių gėlių sodmenis gerai palaistykite, apmulčiuokite durpėmis. Persodinimo metu išskirstę kerus, pasodinę naujus augalus, ir likus sodmenų pertekliui galite padovanoti draugams ar kaimynams.
Ir dar. Jeigu nesiekiama greitai gauti dekoratyvinio efekto, o norima pasidauginti daugiau vienokių ar kitokių gėlių, tai daugumą daugiamečių gėlių (išvardintų aukščiau), su šakniastiebine šaknų sistema, galima padalyti į smulkias dalis. Pakanka, kad atskirta dalis turėtų nors vieną augimo pumpurą. Smulkiai padalintus augalus geriau porą metų auginti lysvėje ir tik vėliau pasodinti į gėlyną. Išaugintus augalus bus galima panaudoti naujų gėlynų sodimui arba jų perteklių realizuoti.
