Ankstyvieji krokai
Vienos populiariausių ir anksčiausiai pražystančių daugiamečių gėlių – krokai (Crocus). Užėjus pavasarinėms šalnoms, krokai nenunyksta – jie tik paguldo žiedelius ant žemės ir laukia šiltesnio oro.
Krokų žiedeliai nedideli, gali būti balti, kreminės spalvos, geltoni, oranžiniai, šviesiai arba tamsiai violetiniai, alyviniai, melsvi, dažnai dvispalviai ar trispalviai, su trimis ryškiai geltonomis ar raudonai oranžinėmis purkomis. Priklausomai nuo rūšies, iš gumbasvogūnio gali išaugti nuo 1 iki 15 žiedelių.
Žydi ankstyvą pavasarį (kovą, balandį) arba rudenį (rugsėjį, spalį). Gėlynuose auginama daug veislių ir rūšių krokų. Ypač puošnūs geltonai žydintys siauralapiai (Crocus angustifolius Weston), geltonieji (Crocus flavus Weston), auksažiedžiai (Crocus chrysanthus Herb.).
Krokai auginami lengvose, humusingose, neužmirkstančiose dirvose. Juos galima sodinti po lapuočiais medžiais ir krūmais, alpinariumuose, klombose, pievelėse. Rudeniniai krokai sodinami vasaros pabaigoje, pavasariniai – rudens pradžioje. Priklausomai nuo veislės ar rūšies, krokai persodinami kas 2–5 metus, birželį ar liepą, kai nunyksta lapai. Iš krokų purkų gaminamas vienas iš brangiausių maisto prieskonių ir dažų – šafranas.
Vienas iš anksčiausiai pražystančių ir nereiklių dirvai augalų – ylalapis flioksas (Phlox subulata).
Užauga iki 10–15 cm aukščio. Gegužę žydi baltais, violetiniais arba rausvais žiedais. Dauginamas vėlyvą vasarą. Dekoratyvai atrodo 5–10 metų, paskui reikia atnaujinti.
Flioksai – nereiklūs augalai: tereikia ravėti piktžoles, purenti žemę, laistyti, tręšti, mulčiuoti, saugoti nuo ligų ir kenkėjų. Vėlai rudenį stiebai nupjaunami ir sudeginami, kad neliktų įvairių ligų sukėlėjų.
Ankstyvų veislių flioksai pradeda žydėti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Vėlyvų – rugpjūtį. Flioksai mėgsta saulėtą vietą, tinka ir dalinis pavėsis. Saulės atokaitoje kai kurių veislių flioksų žiedai išblunka, jie trumpiau žydi. Netinka šlapios dirvos, kur pavasarį ilgiau užsistovi vanduo. Gerai auga priesmėlio ir priemolio žemėje, ji turi būti puri ir drėgna. Flioksus geriausia sodinti taip, kad saulė jiems nuolat šviestų iš rytų arba vakarų, nes nuo pietinės išbluks kai kurių veislių žiedų spalva. Sodinama anksti pavasarį arba rugsėjį. Giliai sodinti nerekomenduojama, nes šaknys auga dviem aukštais, tad vėliau gali būti sunku išskirstyti kerą. Vienoje vietoje flioksai gali augti 6–8 metus ir ilgiau. Jeigu reikia, kerelius galima dalyti kas 3 metus.
Šilokas – nelepus daugiametis augalas
Ne visi šilokai (Sedum) vienodai atsparūs šalčiui. Jie gerai auga saulėtoje, sausoje vietoje, laidžioje vandeniui lengvoje dirvoje. Ji gali būti smėlinga, skurdoka, bet tokiu atveju augalai bus šiek tiek žemesni. Dėl augimo ypatybių šilokus ypač tinka auginti alpinariumuose ar lysvių pakraščiuose.
Uolinis šilokas (Sedum rupestre) praėjusiais amžiais buvo itin populiarus. Viduramžiais laikytas netgi magišku. Tai visžalis daugiametis augalas, išaugantis iki 10 cm aukščio. Maži geltoni žiedai skleidžiasi nuo birželio iki rugpjūčio.
Smulkios sėklos sėjamos anksti pavasarį – jos tik prispaudžiamos, bet neužberiamos žeme. Tačiau kur kas paprasčiau iš sodininkų įsigyti jau paaugintą augalą arba jo auginių. Vasaros pradžioje nuo nežydinčių stiebų galima paimti žalių auginių – jie sparčiai įsišaknija. Augalus reikia sodinti maždaug 15 cm atstumu ir palaistyti. Įdomu tai, kad uolinio šiloko sulčių sudėtyje yra rauginių medžiagų, kurios mažina kraujospūdį ir aterosklerozę. Seniau lapai buvo naudojami išoriškai kraujavimui sustabdyti ir odos uždegimui gydyti.
