Nasturtų (Tropaeolum), taip seniai prigijusių Lietuvoje ir kažkada augusių beveik visuose kaimo darželiuose, tėvynė – Pietų ir Centrinė Amerika. Jų yra apie 450 rūšių. Tai vienmečiai arba daugiamečiai augalai. Nasturtos tinkamos ne tik maistui, bet ir grožiui, apsaugai nuo kenkėjų. Balandžio mėnesis yra tinkamiausias šias gėles sėti tiesiai į žemę, tad dalinamės trumpa jų apžvalga.
Nasturtų istorija
Amerikos indėnai Peru, Čilės ir Bolivijos kalnuose augino gumbinę nasturtą ir valgė jos gumbus. Andų kalnuose fermeriai ir dabar auginą šį augalą, bet vadina ją mašua. XVI a. ispanų į Europą atvežtos nasturtos greitai paplito po visą pasaulį. Ispanų gydytojas ir botanikas Nikolas Monardesas nasturtas vadino indėnų cress-salotomis (tuo metu Europoje buvo auginamas kryžmažiedžių šeimos augalas rėžiukas (Nasturtium), iš kurio gamindavo cress-salotas) ir kraujo gėlelėmis. Anglai nasturtas dažnai vadina indian cress, vokiečiai – kapuzinerkress, nes žiedo forma primena kapucinų vienuolio gaubtą.
Valgomų gėlių vartojimas
Maistui vartojami nasturtų žali lapai, žiedpumpuriai ir nesubrendusios sėklos, kurios turi aštroką pikantišką skonį ir primena garstyčias arba pipirines. Didžiosios nasturtos sėklos marinuojamos dar žalios ir vartojamos maistui kaip kapariai. Žiedų ekstrakto dedama į sūrius, sviestą. Žiedpumpuriai ir nesunokusios sėklos verdamos acte su krapais ir valgomos su mėsa, žuvimi ar daržovėmis. Nesubrendusių sėklų ir žiedpumpurių galima dėti konservuojant agurkus, pomidorus, aguročius, patisonus ar kitas daržoves, o žiedais puošti valgius.
Nasturtos turi taninų, kalio, fosforo, jodo druskų, vitaminų C ir B2, provitamino A, o vitamino C net 10 kartų daugiau negu salotos! Nasturtomis gydoma avitaminozė, mažakraujystė, inkstų akmenligė. Vartojamos nuo širdies bei kraujagyslių ligų, gydomi medžiagų apykaitos sutrikimai. Liaudies medicinoje nasturtų sėklos vartojamos kaip raminamoji priemonė, šviežiomis sultimis stiprinami plaukai.
Nasturtų auginimas ir priežiūra
Nasturtos mėgsta saulę, šilumą ir drėgmę. Pasėtų pavėsyje žiedeliai slepiasi po lapais ir nėra labai matomi. Nemėgsta būti tręšiamos šviežiu mėšlu, šviežiai pakalkintos žemės. Geriausiai joms tinka fosforo trąšos, priemolio dirvos. Prastoje žemėje ištįsta stiebai, susmulkėja lapai, jie ima gelsti ir nukrenta. Iki žydėjimo reikia nuolat laistyti, vėliau lieti tik per sausras, kai žemė išdžiūva.
Nasturtos sėjamos pavasarį (po šalnų) tiesiai į gėlyną kas 30–50 cm atstumu. Sudygsta per dvi savaites, o dar po 40–50 dienų pražysta. Sėklos prinoksta per 50 dienų. Rudenį nukritusios sėklos dažnai sudygsta pačios. Nasturtas galima auginti ir puodeliuose, tačiau į gėlyną reikia persodinti labai atsargiai. Prieš sodinimą daigai paliejami, kad nenubyrėtų žemės. Reikia palieti ir duobutes, į kurias nasturtų sodinamos.
Nasturtos dekoratyvinėje sodininkystėje naudojamos apsodinti bordiūrams, gruntiniuose vazonuose, o ypač gražu – balkonuose. Jos žydi nuo birželio iki spalio mėnesio.
Naudinga! Nasturtose yra medžiagų, artimų bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalams, todėl jas puola panašūs kenkėjai. Šių gėlių galima pasėti kopūstų lysvėje ir taip nuvilioti kopūstinį baltuką.
