Spalvingi gėlynai, dekoratyviniai vazonai, žibintai, skulptūros, pakabinamos dekoracijos, skirtingos trinkelės ir daugybė augalų – kurdami jaukų kiemą dažnai stengiamės jį kuo labiau užpildyti. Tačiau vieną dieną pažvelgę pro langą galime pastebėti, kad sodas nebeatrodo ramus. Akis neturi kur pailsėti, skirtingi elementai konkuruoja tarpusavyje, o net ir tvarkingai prižiūrima aplinka atrodo chaotiška.
Japonų soduose naudojamas visiškai kitoks požiūris. Juose svarbu ne tik tai, kas pasodinta ar pastatyta, bet ir tai, kas sąmoningai palikta tuščia. Šis principas vadinamas „ma“ – tai prasminga erdvė arba pauzė tarp objektų.
Japoniškoje kultūroje „ma“ suprantama ne kaip bevertė tuštuma, o kaip aktyvi kompozicijos dalis. Tarpas leidžia pamatyti atskirą objektą, pajusti jo formą ir pastebėti aplink vykstančius subtilius pokyčius. Šis principas taikomas architektūroje, mene, muzikoje, kasdieniame gyvenime ir, žinoma, soduose.
Norint šią idėją pritaikyti savo kieme, nereikia kurti autentiško japoniško sodo. Kartais pakanka pašalinti kelis nereikalingus elementus, apriboti spalvų skaičių ir palikti daugiau atviros erdvės. Rezultatas gali nustebinti: sodas pradeda atrodyti didesnis, tvarkingesnis ir vizualiai ramesnis.
Kodėl net gražiai apsodintas kiemas gali atrodyti chaotiškas?
Vizualinis triukšmas sode atsiranda ne dėl vieno netinkamo augalo ar dekoracijos. Dažniausiai jį sukuria daugybė mažų sprendimų, kurie buvo priimti skirtingu metu.
Vienais metais prie terasos pastatomas vazonas, kitais – įrengiamas naujas gėlynas, vėliau atsiranda saulės energija įkraunami žibintai, dekoratyvinė tvorelė, akmenukų juosta ir dar keli ryškūs augalai. Kiekvienas elementas atskirai gali atrodyti gražiai, tačiau kartu jie nebūtinai sudaro darnią visumą.
Chaosas ypač greitai atsiranda, kai:
- naudojama daug skirtingų medžiagų;
- vienoje vietoje auga per daug skirtingų augalų;
- kiekvienas kampas paverčiamas atskira dekoratyvine kompozicija;
- nėra vieno aiškaus pagrindinio akcento;
- gėlynai neturi pasikartojančios struktūros;
- skirtingos spalvos ir formos konkuruoja tarpusavyje;
- matomi sodo įrankiai, žarnos, kibirai, vazonai ir kiti buitiniai daiktai.
Tokioje aplinkoje žvilgsnis nuolat šokinėja nuo vieno objekto prie kito. Net jei kiemas prižiūrėtas, jis gali neatrodyti ramus.
Japoniško sodo principas siūlo ne ieškoti dar vienos dekoracijos, kuri „užbaigtų“ kompoziciją, o pirmiausia paklausti: ką iš šios vietos būtų galima pašalinti?
„Ma“ – tuščia vieta, kuri nėra tuščia
Vakarietiškame sode tuščias plotas kartais suvokiamas kaip problema. Jei prie tvoros liko neužsodinta vieta, norisi ją užpildyti. Jei terasos kampe nieko nėra, atrodo, kad ten trūksta vazono ar dekoracijos.
Japoniškame sode toks tarpas gali būti sąmoningas sprendimas.
Tuščia erdvė išryškina tai, kas svarbu. Vienas gražios formos krūmas gali būti pastebimesnis nei penkiolika skirtingų augalų. Vienas didelis akmuo gali turėti daugiau vizualinės jėgos nei keliolika mažų dekoracijų. Ramus žvyro ar vejos plotas leidžia geriau matyti medžių siluetus, šviesos ir šešėlių kaitą.
Karališkoji sodininkystės draugija, pristatydama japoniško stiliaus sodų principus, išskiria minimalizmą, kelis pagrindinius elementus, santūrius želdinius, natūralias formas, akmenis ir vandenį. Svarbu ne elementų gausa, o apgalvotas jų išdėstymas.
Todėl „ma“ nereiškia, kad sodas turi būti tuščias, sterilus ar neįdomus. Tai reiškia, kad tarp pagrindinių elementų turi būti pakankamai erdvės jiems atsiskleisti.
Pradėkite ne nuo sodinimo, o nuo šalinimo
Norint sumažinti vizualinį triukšmą, pirmasis žingsnis neturėtų būti naujų augalų pirkimas. Pirmiausia verta atlikti paprastą kiemo inventorizaciją.
Atsistokite toje vietoje, iš kurios sodą matote dažniausiai – prie terasos, pro svetainės langą arba prie įėjimo į namą. Nufotografuokite vaizdą telefonu. Nuotraukoje chaosas dažnai tampa aiškesnis nei žiūrint gyvai.
Atkreipkite dėmesį, kiek skirtingų objektų patenka į vieną vaizdą. Galbūt vienu metu matote ryškų vazoną, kelias skulptūrėles, laistymo žarną, tris skirtingas tvoreles, margą gėlyną ir dar kelis pakabinamus papuošimus.
Pabandykite laikinai pašalinti bent trečdalį smulkių dekoracijų. Jų nereikia iš karto išmesti – sudėkite į dėžę ir kelias savaites stebėkite pasikeitusį vaizdą.
Dažnai paaiškėja, kad sodas be jų atrodo ne tuštesnis, o tvarkingesnis. Geriau matomi augalai, architektūra ir natūralios medžiagos.
Viename vaizde palikite vieną pagrindinį akcentą
Ramiame sode nebūtina atsisakyti išraiškingų detalių. Svarbu, kad jos nekonkuruotų tarpusavyje.
Pažvelgę nuo terasos galite pasirinkti vieną pagrindinį akcentą:
- gražiai suformuotą medį;
- išraiškingą krūmą;
- akmeninį vandens dubenį;
- suoliuką;
- didelį natūralų akmenį;
- ramų gėlyno fragmentą;
- dekoratyvinę žolę;
- vaizdą į tolimesnę sodo dalį.
Aplink šį objektą palikite daugiau neutralios erdvės. Tai gali būti veja, žvyras, samanų kilimas, žemi augalai arba paprasčiausiai tamsus gyvatvorės fonas.
Pagrindinis akcentas neturėtų būti užgožtas ryškių vazonų, daugybės žydinčių augalų ar smulkių dekoracijų. Kai žvilgsnis turi vieną aiškų atramos tašką, visas kiemas atrodo labiau apgalvotas.
Mažiau augalų rūšių, daugiau pasikartojimo
Viena dažniausių klaidų – noras sode turėti po vieną kiekvieno patikusio augalo egzempliorių. Taip kolekcija didėja, tačiau vientisumo mažėja.
Japoniško stiliaus soduose augalų pasirinkimas paprastai yra santūrus. Daug dėmesio skiriama ne žiedų gausai, o lapijos atspalviams, tekstūroms, augalų siluetams, sezonų kaitai ir šviesos bei šešėlio santykiui. Japonų įkvėptuose soduose dažnai naudojami vanduo, akmenys ir nedidelis kruopščiai pasirinktų augalų skaičius, padedantis kurti ramybės ir apmąstymo atmosferą.
Lietuviškame sode šį principą galima pritaikyti labai paprastai. Vietoj dešimties pavienių daugiamečių augalų rinkitės tris ar keturias rūšis ir sodinkite jas didesnėmis grupėmis.
Pavyzdžiui, pavėsingame kampe galima derinti:
- kelias vienodas hortenzijas;
- didesnį plotą melsvių;
- pasikartojančias paparčių grupes;
- vieną lengvos lajos medį;
- neutralų žvyro arba mulčio paviršių.
Saulėtoje vietoje galima naudoti dekoratyvines žoles, šilokus, katžoles ir vienos rūšies struktūrinius krūmus. Pasikartojantys augalai sujungia skirtingas kiemo dalis ir sumažina margumo įspūdį.
Ribokite spalvų paletę
Vizualinį triukšmą dažnai sukuria ne pats augalų skaičius, o per daug vienu metu matomų spalvų.
Geltoni, raudoni, mėlyni, rožiniai, violetiniai ir oranžiniai žiedai gali sukurti energingą vasariško sodo įspūdį. Tačiau jei siekiama ramybės, vertėtų pasirinkti dvi ar tris pagrindines spalvas.
Pavyzdžiui:
- balta, žalia ir švelniai violetinė;
- žalia, sidabrinė ir mėlyna;
- balta, žalia ir tamsiai raudona;
- įvairūs žalios spalvos atspalviai su keliais baltais akcentais.
Taip pat reikėtų įvertinti ne tik žiedus, bet ir vazonus, lauko baldus, tekstilę, tvorą bei takų dangą. Jei augalai santūrūs, tačiau terasoje stovi penki skirtingų spalvų vazonai, bendras vaizdas vis tiek gali būti triukšmingas.
Ramybę lengviau sukurti kartojant vieną ar dvi medžiagas ir panašius atspalvius.
Neužpildykite kiekvieno sodo kampo
Nedidelio sklypo savininkams gali atrodyti, kad kiekvienas kvadratinis metras turi būti panaudotas. Tačiau būtent mažame kieme tuščia erdvė yra ypač svarbi.
Jei visas sklypo perimetras tankiai apsodinamas, o viduryje pristatoma vazonų, baldų ir dekoracijų, kiemas gali atrodyti ankštas. Palikus vieną ramesnį vejos, žvyro ar terasos plotą, atsiranda vizualinė pauzė.
Net siaurame kieme galima palikti neužpildytą ruožą tarp dviejų gėlynų. Tokia pauzė padeda aiškiau matyti kompozicijos dalis.
Tuščias plotas taip pat gali atlikti praktinę funkciją. Juo galima patogiai vaikščioti, pernešti sodo įrankius, prižiūrėti augalus arba tiesiog pastatyti laikinus baldus, kai susirenka daugiau svečių.
Dalį vaizdo paslėpkite
Japoniškuose soduose naudojamas ir kitas įdomus principas – neparodyti visko iš karto. Takas gali pasisukti už krūmo, suoliukas pasirodyti tik praėjus medžių grupę, o vandens telkinys iš pradžių gali būti tik girdimas.
Šis vaizdo slėpimo ir laipsniško atskleidimo būdas dažnai siejamas su japoniška sodo technika, kai dalis perspektyvos sąmoningai uždengiama, kad būtų sužadintas smalsumas. Tam gali būti naudojami augalai, sienelės ar ažūrinės bambukinės pertvaros.
Lietuviškame sklype tą patį efektą galima sukurti naudojant:
- aukštesnę dekoratyvinių žolių grupę;
- lengvą medinę pertvarą;
- ažūrinę tvorelę;
- kelis skirtingo aukščio krūmus;
- lenktą taką;
- medį žema, plačia laja;
- nedidelę pergolę.
Svarbu neuždaryti viso kiemo aklina siena. Pakanka dalinai užstoti vaizdą, kad už posūkio likusi erdvė keltų smalsumą.
Šis sprendimas ypač naudingas mažuose sklypuose. Kai visos sodo ribos ir objektai nėra matomi vienu metu, erdvė gali atrodyti gilesnė ir įdomesnė.
Rinkitės natūralias, ramias medžiagas
Vizualinę ramybę lengviau sukurti naudojant nedidelį skaičių natūralių medžiagų. Japoniškame sode dažnai derinami akmuo, medis, žvyras ir vanduo.
Tai nereiškia, kad būtina įrengti tvenkinį ar įsigyti japonišką akmeninį žibintą. Galima apsiriboti tuo, kas tinka esamai aplinkai:
- natūralaus atspalvio medine terasa;
- pilku arba rusvu žvyru;
- keliais didesniais vietiniais akmenimis;
- paprastu tamsiu vandens dubeniu;
- vienodo dizaino vazonais;
- medine ar metaline suolelio konstrukcija.
Didžiausią chaosą dažnai sukuria ne nekokybiškos, o tarpusavyje nesusijusios medžiagos. Jei viename nedideliame plote susitinka raudonos trinkelės, baltas žvyras, dirbtinis rudas rąstelių bortelis, juodas plastikas ir ryškiai dažyta mediena, sodo kompozicijai sunku atrodyti vientisai.
Pasirinkus dvi pagrindines medžiagas ir jas kartojant skirtingose kiemo vietose, atsiranda aiškus vizualinis ryšys.
Vanduo nebūtinai turi būti didelis
Vanduo japoniškuose soduose suteikia judesio, atspindžių ir garso, tačiau tam nebūtinas didelis tvenkinys. Mažame kieme pakanka negilaus akmens ar metalo dubens.
Jį galima pastatyti ten, kur vandens paviršiuje atsispindėtų dangus, medis arba dekoratyvinės žolės. Geriausia aplink nepalikti daugybės smulkių aksesuarų. Vienas ramus vandens paviršius šalia akmens ir kelių augalų dažnai atrodo stipriau nei sudėtinga fontano kompozicija.
Vandens elementas turėtų atitikti sodo mastelį. Naujausi japoniško dizaino sodų pavyzdžiai taip pat pabrėžia santūrumą: gylis ir atmosfera gali būti kuriami erdve, augalų aukščiais ir lapijos tonais, o ne pertekliniu sodinimu ar dideliais statiniais.
Jeigu nėra galimybės prižiūrėti vandens, jo įspūdį gali atstoti žvyro plotas, vingiuojantis tarp augalų tarsi sausas upelis.
Kaip pritaikyti šią idėją jau įrengtame sode?
Viso kiemo pertvarkyti nebūtina. Pokyčius galima pradėti nuo vieno aiškiai matomo kampo.
Pirmiausia pašalinkite atsitiktinius daiktus ir dekoracijas. Tada nuspręskite, kuris objektas bus pagrindinis. Tai gali būti esamas medis, krūmas ar suoliukas.
Aplink jį sumažinkite augalų rūšių skaičių. Pasikartojančius augalus susodinkite didesnėmis grupėmis, o likusias tuščias vietas uždenkite vienodu mulčiu, žvyru arba žemais kiliminiais augalais.
Suvienodinkite vazonus. Nebūtina pirkti naujų – skirtingus vazonus galima perkelti į mažiau matomą ūkinę zoną, o reprezentacinėje vietoje palikti tik du ar tris panašius indus.
Paslėpkite laistymo žarną, tuščius vazonėlius, maišus su žemėmis ir sodo įrankius. Buitiniai daiktai sukuria daugiau vizualinio triukšmo nei daugelis augalų, todėl uždara dėžė arba nedidelė spintelė gali labai pakeisti bendrą vaizdą.
Galiausiai nieko papildomai nebesodinkite bent kelias savaites. Stebėkite, kaip sodo kompozicija atrodo skirtingu paros metu. Gali paaiškėti, kad anksčiau tuščia atrodžiusi vieta iš tiesų suteikia visam kiemui reikalingą pusiausvyrą.
Kokių klaidų reikėtų vengti?
Pirmoji klaida – japonišką sodo principą supainioti su japoniškomis dekoracijomis. Akmeninis žibintas, raudonas tiltelis ar Budos statulėlė savaime ramybės nesukurs. Jei aplink juos bus per daug spalvų, medžiagų ir smulkių objektų, vizualinis triukšmas tik padidės.
Antroji klaida – pašalinti per daug augalų ir sukurti sterilų, negyvą plotą. „Ma“ nėra tuštuma dėl tuštumos. Atvira erdvė turi padėti išryškinti augalus, šviesą, akmenį ar architektūrą.
Trečioji klaida – pasirinkti augalus vien pagal išvaizdą. Net ir minimalistinis gėlynas neatrodys gerai, jei augalai skurs. Juos reikėtų rinktis pagal konkrečios vietos apšvietimą, dirvožemį ir drėgmę. Tinkamo augalo parinkimas tinkamai vietai sumažina priežiūros poreikį, išlaidas ir nusivylimo riziką.
Ketvirtoji klaida – siekti absoliučios simetrijos. Japoniško sodo estetikai artimesnė natūrali pusiausvyra ir asimetrija. Vienoje pusėje gali būti didesnis medis, kitoje – keli mažesni krūmai ir atvira erdvė. Kompozicija išlieka subalansuota, nors jos pusės nėra vienodos.
Kartais sodui reikia ne daugiau augalų, o daugiau oro
Japoniškas „ma“ principas primena paprastą, tačiau dažnai pamirštamą taisyklę: gražų sodą kuria ne tik objektai, bet ir tarpai tarp jų.
Sąmoningai palikta erdvė leidžia geriau matyti augalų formas, pastebėti šviesos kaitą ir išryškina svarbiausius kiemo elementus. Ji taip pat padeda atskirti skirtingas zonas ir neleidžia sodui pavirsti atsitiktinių idėjų kolekcija.
Todėl pajutus, kad kieme per daug chaoso, nebūtina skubėti į sodo centrą. Pirmiausia verta apsidairyti ir pašalinti tai, kas nebeturi aiškios paskirties.
Galbūt ramybės trūksta ne todėl, kad sode per mažai augalų ar dekoracijų. Galbūt jame tiesiog per mažai vietos tarp jų.
