Gražiai suplanuotas gėlynas neturėtų sužydėti vienu metu ir po kelių savaičių prarasti visą savo žavesį. Parinkus skirtingu metu žydinčius daugiamečius augalus, svogūnines gėles ir dekoratyvines žoles, spalvingu vaizdu galima džiaugtis nuo pirmųjų šiltų pavasario dienų iki pat rudens šalnų.
Svarbiausia augalus rinktis ne tik pagal jų spalvas ar aukštį. Reikia įvertinti žydėjimo laiką, augimo sąlygas ir tai, kaip augalas atrodo nužydėjęs. Tinkamai suderintame gėlyne vieniems augalams baigiant žydėti, juos iš karto pakeičia kiti.
Nuo ko pradėti planuoti nuolat žydintį gėlyną?
Prieš perkant augalus verta atsakyti į kelis svarbius klausimus:
- kiek valandų per dieną gėlyną apšviečia saulė;
- ar dirva yra sausa, vidutiniškai drėgna, ar linkusi užmirkti;
- kokio aukščio augalai gali augti pasirinktoje vietoje;
- kiek laiko norėsite skirti priežiūrai;
- kokios spalvos vyraus gėlyne.
Gėlyną patogiausia planuoti suskirstant augalus pagal žydėjimo laikotarpius: ankstyvą pavasarį, vėlyvą pavasarį, vasaros pradžią, vidurvasarį ir rudenį.
Kiekvienu laikotarpiu turėtų žydėti bent dvi ar trys augalų rūšys. Tuomet net ir vienai gėlei nužydėjus gėlynas neliks tuščias.
Ankstyvas pavasaris: pirmosios spalvos po žiemos
Kovo pabaigoje ir balandį sode pirmiausia pasirodo svogūninės gėlės. Jos ypač svarbios, nes dauguma daugiamečių augalų tuo metu dar tik pradeda leisti lapus.
Ankstyvam pavasariui tinka:
- snieguolės;
- krokai;
- scylės;
- puškinijos;
- žydrės;
- botaninės tulpės;
- ankstyvieji narcizai;
- pavasariniai eleborai;
- plautės.
Svogūnines gėles geriausia sodinti grupėmis po kelias ar keliolika. Pavieniui pasodintos tulpės arba krokai gėlyne gali pasimesti, o didesni jų ploteliai atrodo kur kas įspūdingiau.
Geras ankstyvo pavasario derinys – balti narcizai, mėlynos žydrės ir rausvai violetinės plautės. Nuvytus svogūninių augalų žiedams, jų lapus palaipsniui paslepia augantys daugiamečiai augalai.
Vėlyvas pavasaris: spalvų ima daugėti
Gegužę gėlynas jau gali atrodyti visiškai pilnas. Šiuo metu žydi daug ryškių ir dekoratyvių augalų.
Vėlyvam pavasariui galima rinktis:
- bijūnus;
- vilkdalgius;
- dekoratyvinius česnakus;
- sinavadus;
- sibirinius vilkdalgius;
- katžoles;
- snapučius;
- bruneras;
- bergenijas;
- lubinus.
Dekoratyviniai česnakai ypač gražiai atrodo tarp žemesnių augalų. Jų aukšti stiebai ir apvalūs žiedynai suteikia gėlynui vertikalių akcentų, o gelstantys lapai lengvai pasislepia tarp katžolių, snapučių arba alūnių.
Vienas patikimiausių derinių saulėtai vietai – violetiniai dekoratyviniai česnakai, šviesiai mėlynos katžolės ir rausvi bijūnai. Šie augalai žydi panašiu metu, tačiau jų žiedų forma ir aukštis skiriasi, todėl kompozicija neatrodo vienoda.
Vasaros pradžia: gėlynas pasiekia pilnatvę
Birželį ir liepą pradeda žydėti didžioji dalis populiarių daugiamečių augalų. Šiuo laikotarpiu svarbu neperkrauti gėlyno pernelyg daug skirtingų spalvų.
Vasaros pradžiai puikiai tinka:
- šalavijai;
- kraujažolės;
- ežiuolės;
- viendienės;
- veronikos;
- levandos;
- rusmenės;
- astrancijos;
- pentiniai;
- monardos.
Norint ramaus ir elegantiško gėlyno, galima rinktis vienos spalvų grupės augalus. Pavyzdžiui, melsvai violetinį derinį sukurs šalavijai, levandos, katžolės ir veronikos.
Ryškesniam gėlynui tiks geltonos kraujažolės, oranžinės viendienės ir rausvos ežiuolės. Kad kompozicija neatrodytų pernelyg marga, tarp spalvingų augalų verta įterpti dekoratyvinių žolių arba augalų sidabriškais lapais.
Vidurvasaris: kai pavasariniai augalai jau nužydėjo
Liepos antroje pusėje dalis ankstyvųjų augalų jau praranda dekoratyvumą. Juos turėtų pakeisti ilgai žydinčios ir karščiui atsparios gėlės.
Vidurvasarį gėlyną puošia:
- ežiuolės;
- rudbekijos;
- saulainės;
- flioksai;
- monardos;
- liatriai;
- šilokai;
- agastachės;
- verbenos;
- dekoratyvinės žolės.
Šiuo metu ypač vertingos ežiuolės ir rudbekijos. Jos žydi ilgai, gerai pakelia sausrą, o jų žiedai privilioja bites ir drugelius.
Gražiai atrodo rausvų ežiuolių, violetinių verbenų ir lengvų smilgų derinys. Verbenų žiedai iškyla virš kitų augalų, o dekoratyvinės žolės suteikia kompozicijai judesio ir natūralumo.
Ruduo: spalvos iki pirmųjų šalnų
Rudeninis gėlynas neturėtų būti kuriamas vien iš chrizantemų. Yra daug daugiamečių augalų, kurie pradeda žydėti vasaros pabaigoje ir išlieka dekoratyvūs iki spalio ar net lapkričio.
Rudeniui verta sodinti:
- rudeninius astrus;
- šilokus;
- saulaines;
- rudbekijas;
- anemones;
- miskantus;
- lendrūnus;
- soras;
- vėlyvąsias veronikas;
- chrizantemas.
Rudeniniai astrai gražiai dera su šilokais ir dekoratyvinėmis žolėmis. Šilokų žiedynai vasaros pabaigoje būna rausvi, vėliau patamsėja ir išlieka dekoratyvūs net po šalnų.
Dekoratyvinės žolės rudenį tampa itin svarbios. Jų šluotelės gaudo šviesą, juda pučiant vėjui ir išlieka gražios net tada, kai dauguma gėlių jau būna nužydėjusios.
Patikimas augalų derinys saulėtai vietai
Saulėtoje vietoje galima sukurti gėlyną, kuris žydės beveik visą sezoną.
Pavasarį:
- krokai;
- narcizai;
- dekoratyviniai česnakai;
- bijūnai.
Vasaros pradžioje:
- katžolės;
- šalavijai;
- levandos;
- kraujažolės.
Vidurvasarį:
- ežiuolės;
- rudbekijos;
- verbenos;
- liatriai.
Rudenį:
- šilokai;
- rudeniniai astrai;
- miskantai;
- lendrūnai.
Tokiam gėlynui geriausiai tinka laidi, neužmirkstanti dirva. Daugelis šių augalų gerai pakelia trumpalaikes sausras ir nereikalauja dažno laistymo.
Augalų derinys pusiau pavėsingai vietai
Pusšešėlyje spalvingą gėlyną taip pat galima išlaikyti nuo pavasario iki rudens.
Pavasarį:
- eleborai;
- plautės;
- brunneros;
- bergenijos;
- narcizai.
Vasaros pradžioje:
- snapučiai;
- rasakilos;
- astrancijos;
- rusmenės;
- alūnės.
Vidurvasarį:
- astilbės;
- melsvės;
- viendienės;
- hortenzijos.
Rudenį:
- rudeninės anemonės;
- vėlyvosios astilbės;
- šluotelinės hortenzijos;
- viksvos.
Pavėsingame gėlyne svarbūs ne tik žiedai, bet ir lapai. Melsvės, alūnės, paparčiai ir bruneros išlaiko dekoratyvumą net nežydėdami, todėl gėlynas neatrodo tuščias.
Lengvai prižiūrimas gėlynas užimtiems žmonėms
Norint kuo mažiau priežiūros, reikėtų rinktis ilgaamžius, tvirtus ir prie vietos sąlygų prisitaikiusius augalus.
Saulėtame gėlyne patikimai auga:
- katžolės;
- šalavijai;
- ežiuolės;
- rudbekijos;
- šilokai;
- kraujažolės;
- miskantai;
- lendrūnai.
Tokius augalus galima sodinti didesnėmis grupėmis. Kartojamos tos pačios rūšys sukuria vientisą vaizdą, o gėlyno priežiūra tampa paprastesnė.
Mažai priežiūros reikalaujančiame gėlyne geriau naudoti 5–7 pagrindines augalų rūšis, o ne daugybę skirtingų pavienių augalų.
Kaip išdėstyti augalus gėlyne?
Aukščiausi augalai dažniausiai sodinami gėlyno gale arba centre, jei jis apžiūrimas iš visų pusių. Vidutinio aukščio augalai užpildo pagrindinę kompozicijos dalį, o žemiausi sodinami priekyje.
Pavyzdžiui:
- gale – miskantai, saulainės arba aukšti astrai;
- viduryje – ežiuolės, rudbekijos, šalavijai;
- priekyje – katžolės, alūnės, snapučiai arba šilokai.
Svarbu atsižvelgti į suaugusio augalo plotį. Pernelyg tankiai susodinti augalai konkuruos dėl šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų. Per retai susodintame gėlyne ilgai matysis plika žemė ir greičiau plis piktžolės.
Vienos gėlės nepakanka
Dažna klaida – kiekvienai rūšiai skirti tik po vieną augalą. Toks gėlynas atrodo margas, fragmentiškas ir neturi aiškios struktūros.
Daugiamečius augalus geriau sodinti grupėmis po 3, 5 ar 7. Mažesni augalai gali sudaryti ir didesnius plotelius. Keliose vietose pakartotos tos pačios rūšys sujungia visą gėlyną į vientisą kompoziciją.
Nepamirškite augalų, gražių ir po žydėjimo
Planuojant gėlyną dažnai galvojama tik apie žiedų spalvą, tačiau ne mažiau svarbu, kaip augalas atrodo likusią sezono dalį.
Ežiuolių, šilokų, rudbekijų ir dekoratyvinių žolių žiedynų nebūtina skubėti nukirpti. Jie išlieka dekoratyvūs rudenį bei žiemą, o sėklomis gali maitintis paukščiai.
Gražūs lapai taip pat užpildo laikotarpius tarp žydėjimų. Tam ypač tinka alūnės, melsvės, rasakilos, šilokai, vilnotosios notros ir paparčiai.
Ką daryti, kad augalai žydėtų ilgiau?
Nužydėjusių žiedų šalinimas skatina kai kuriuos augalus sukrauti naujus žiedus. Pakartotinai arba ilgiau žydėti gali katžolės, šalavijai, snapučiai, kraujažolės ir kai kurios rožių veislės.
Po pirmojo žydėjimo katžoles ir šalavijus galima patrumpinti maždaug trečdaliu. Augalai išleis naujus ūglius ir vasaros pabaigoje dažnai pražys dar kartą.
Taip pat svarbu:
- nepertręšti augalų azotu;
- laistyti rečiau, bet gausiai;
- mulčiuoti dirvą;
- reguliariai šalinti piktžoles;
- kas kelerius metus išdalinti pernelyg sutankėjusius kerus.
Dažniausios gėlyno planavimo klaidos
Pasirenkami tik tuo metu žydintys augalai
Pavasarį sodo centruose lengviausia pastebėti tuo metu žydinčias gėles. Jei perkami tik jos, vėliau gėlyne gali nelikti spalvų. Augalus reikia rinktis pagal viso sezono planą.
Nepaisoma augimo sąlygų
Saulę mėgstantys augalai pavėsyje ištįsta ir menkai žydi. Drėgną dirvą mėgstantys augalai sausoje vietoje skursta, todėl vien gražios augalo nuotraukos pasirinkimui nepakanka.
Per daug skirtingų rūšių
Daugybė pavienių augalų sukuria chaotišką vaizdą. Geresnį rezultatą suteikia mažesnis rūšių skaičius ir aiškiai pasikartojančios grupės.
Pamirštamas ruduo
Daugelis gėlynų planuojami pavasariui ir vasaros pradžiai. Rugpjūtį augalai nužydi, o lysvė praranda spalvas. Bent trečdalį gėlyno verta skirti vasaros pabaigoje ir rudenį dekoratyviems augalams.
Žydintis gėlynas kuriamas ne vienam sezonui
Pirmaisiais metais naujai pasodintas gėlynas gali atrodyti gana retas. Daugiamečiams augalams reikia laiko įsitvirtinti ir suformuoti didesnius kerus. Dažniausiai tikrasis kompozicijos vaizdas atsiskleidžia antraisiais arba trečiaisiais metais.
Todėl nereikėtų skubėti visų tarpų užpildyti papildomais daugiamečiais augalais. Kol kerai išaugs, tuščias vietas galima apsėti vienmetėmis gėlėmis.
Gerai suplanuotame gėlyne pavasarines svogūnines gėles pakeičia bijūnai ir šalavijai, vasarą pražysta ežiuolės bei rudbekijos, o sezoną užbaigia astrai, šilokai ir dekoratyvinės žolės. Taip gėlynas išlieka gyvas, spalvingas ir įdomus nuo pirmųjų pavasario žiedų iki pat šalnų.
