Supamoji kėdė, ko gero, nėra labai dažnai sutinkamas baldas šiuolaikiniuose namuose. Kiek dažniau galime pamatyti kur terasoje ar balkone kabantį supamą krepšį. Vaikams supimasis tokiame krepšyje, supamojoje kėdėje ar tiesiog sūpynėse sukelia itin daug džiaugsmo. Bet ir suaugusieji visai mielai pasisūpuoja tokiame krėsle.
Ir čia vėl norisi pažvelgti į tai, kokias simbolines prasmes gali atskleisti baldas, šiuo atveju – supamasis krėslas. Jo funkcija galbūt net nėra labai aiški – nei tai kėdė, nei sūpynės, nei lopšys. Galbūt supamasis krėslas visa tai apjungia – tiek funkcine, tiek simboline prasme?
Kėdėje – kaip soste
Kėdė, nors, atrodytų, itin paprastas, aiškią funkciją atliekantis baldas, iš tiesų gali pasirodyti netgi labai nepaprasta. Kėdės pirmtakas yra sostas, ant kurio sėdėdavo (ir dabar dar sėdi ) valdovai. Sėdėti soste reikšdavo ne tik būti valdžioje, dar daugiau – buvo manoma, jog sėdintys soste iš tiesų įsitaiso dievybei ant kelių.
Ir dabar, kai sėdamės ant kėdės, simboline prasme įsitaisome soste. Ir joje sėdėdami galime pasijausti savo namų (ar ofiso, kabineto) šeimininkais. Galbūt dėl to namuose ar kitoje svarbioje erdvėje taip norisi turėti savo kėdę.
Galime metaforiškai pažvelgti ir į tai, kaip sėdime savojoje gyvenimo kėdėje (ar soste). Galbūt esame įsitaisę joje tiek tvirtai, kad nejudame iš vietos? O gal sėdime ant paties kraštelio ir laukiame, kada tik pasitaikys proga lėkti, jei tik kas pakvies? O gal patogiai sėdime savo kėdėje ir jaučiamės esantys savo gyvenimo autoritetai, bet tuo pačiu galime ramiai ir laisvai nuo jos pakilti?
Lopšio supavimas ir ritualai
Supamasis krėslas taip pat primena lopšį – į jį gali „įkristi“, atsipalaiduoti ir pasinerti į sapnų ar svajų karalystę. Lopšio sūpavimas atkartoja gamtos ritmus, mėnulio, saulės ir bangų mūšos cikliškumą. Mitologiškai lopšys yra tarsi kosminiame vandenyne besisupantis laivas, ir asocijuojasi su pačiu pirmuoju gimimu – juk gyvybė Žemėje atsirado iš vandens. Lopšys pratęsia sūpavimosi motinos įsčiose, pirmojo lopšio, iš kurio gimstama, patyrimą.
Supamas lopšys mus ramina tarsi lopšinė („lopšio daina“), užtikrina saugumą. Po kurio laiko nebesupamas jis sustoja, viskas aplinkui nurimsta, ateina naktis. Galbūt taip atsirado ritualo prasmė – jo mums reikia persikėlimui per neužtikrintumą, pasiruošimui naujoms patirtims.
Atrodytų, ritualus jau esame visai primiršę, galbūt dalyvaujame juose, bet jau mažiau gilindamiesi į jų reikšmę. Prie ritualų prisiliečiame per mums svarbias metines šventes, religines apeigas, galbūt šeimos tradicijas.
Ritualai gali būti ir labai individualūs – vakarienė prie bendro stalo kiekvieną vakarą, ar kartą per savaitę, mėnesį, galbūt savaitgaliniai pasivaikščiojimai ar metinės atostogos. Ypač svarbūs ritualai mums tampa tuomet, kai susiduriame su skaudžiais patyrimais, kai atrodo, jog kažkas išmušė pagrindą iš po kojų. Tuomet ir labai paprasti pasikartojantys įvykiai gali įžeminti, suteikti saugumo. Ne veltui turime tiek daug įvairių ritualų, apeigų, susijusių su artimojo mirtimi. Ir čia vėlgi galime sugrįžti prie lopšio simbolikos – jis taip pat siejamas ir su karstu, perkeliančiu mirusiuosius į kitą pasaulį.
Supamasis krėslas – sostas ir lopšys?
Bandant sujungti sosto (arba kėdės) ir lopšio (arba supimosi krėsle) reikšmes, susidėlioja visai patrauklus vaizdinys. Turbūt galėtume įsivaizduoti, ką reiškia sėdėti savame soste arba, kitaip tariant, jaustis savo gyvenimo šeimininkais, ir tuo pačiu būti besikartojančio ritmo, suteikiančio ramybę ir saugumą, apsupty. Galbūt ir sėdėdami realiame tokiame krėsle ir besidžiaugdami jo sūpavimu, galime pasijausti kažkaip panašiai.
Mintis apie supamą kėdę ir jos reikšmes man kilo tuomet, kai sugrįžo vaikystės prisiminimas apie supimąsi tokioje kėdėje: Pamenu, kai atvažiuodavome pas močiutę į kaimą, vienas pagrindinių traukos objektų buvo troboje esanti supamoji kėdė. Supdavomės joje pamainom, mūsų buvo visa krūva anūkių ir anūkų, bet kadangi dar buvome visai maži, sutilpdavome keliese. Supdamiesi kėdėje dainuodavome šią Nijolės Ščiukaitės atliekamą dainą: „Grok, armonika, grok, skambėti širdy nenustok! Su tavo daina, sparnuota linksma mes būsim jauni visada“. Sunku pasakyti, kodėl būtent šią dainą. Galbūt todėl, kad ji tuo metu daug ir dažnai skambėjo, galbūt ją dainuodavo mūsų tėvai, o galbūt ji tiesiog buvo linksma ir tiko tai nuotaikai.
Šiame prisiminime sosto ir lopšio prasmės susijungia į viena. Man šis prisiminimas siejasi su ritualu ir jo suteikiamu saugumo, stabilumo jausmu. Kiek pamenu, nei vienas vizitas į kaimą neapsieidavo be supimosi šioje kėdėje, o dažniausiai tenai atvažiuodavome pabūti su visa šeima kartu. Tai būdavo džiugus, jaukus, bendrumo jausmą stiprinantis laikas. Randu šiame prisiminime ir asociacijas su sėdėjimu soste. Linguodama supamojoje kėdėje ir traukdama dainą kartu su pusseserėmis ir pusbroliais jausdavausi tikrų tikriausia šio sosto šeimininkė. Šypseną kelia iš vaiko lūpų skambanti frazė: „būsim jauni visada“, ir bandau įsivaizduoti to momento pajautimą apie vadovavimą laiko tėkmei, o galbūt ir visam pasauliui.
Supimasis savam soste kiekvienam yra kitoks, talpinantis savyje daugybę įvairių išraiškų. Tuo pačiu tai yra universalus patyrimas, atkartojantis taip pažįstamus ritmus ir suteikiantis tvirtą atramą.
P.S. Už pasidalinimus apie kėdę kaip sostą esu dėkinga savo kolegei ir bendramintei Egidijai Šeputytei-Vaitulevičienei, o už primintą prisiminimą – pusseserei Eglei.
Šaltinis: www.namuterapija.lt
Irma Skruibienė taip pat yra knygos NAMŲ PSCIHOLOGIJA bendraautorė. Ją galite laimėti konkurse, kuris šiuo metu vyksta MANO NAMAI feisbuko paskyroje ČIA
