Nesvarbu, kad kai kam atrodau lyg brandus jaunuolis, nes nesveriu 70 kg ir nuo dviejų taurių vyno galiu jausmingai pastrapalioti pagal melodingą „Kings of Convenience“ dainą „I‘d Rather dance with you“.Moku mėnesinę duoklę bankui, jei būnu pamiršę ausų kamštukus, maršrutą namo iš darželio renkasi mano trimetis sūnus, ir labiausiai pailsiu siurbdamas grindis.
Taigi esu tipiškas, lengvai nuspėjamas ir akivaizdu, kuo viskas baigsis. Perkopęs keturiasdešimt metų slenkstį pradėsiu dairytis gerokai jaunesnės draugės, kuri mane suprastų geriau už mane patį. Arba lenktynininko šalmo.
Į šį sąrašą įtraukus prancūzų dizainerių Erwano ir Ronano Bouroullecų sofą „Ploum“, pasekmės būtų ne tokios skaudžios.
Prieš metus broliai Bouroullecai sutiko duoti interviu. Nustebau, nes jie garsūs, užsiėmę ir prancūzai. Tačiau bosas Gu Gu, perskaitęs jau paruoštą straipsnį nusprendė, kad apie jų naujausią vonios kambario kolekciją „Axor Bouroullec“ parašiau penkiais entuziastingais sakiniais per daug. Veltui aiškinau, kad tai apskritai pirmoji brolių vonios kambario kolekcija, kurią jie kūrė net šešerius metus, ir tai svarbu. Bosas Gu Gu įtarė klastą – toks entuziastingas buvau dėl to, kad „Axor“ pardavimų vadybininkė dėl išsvajoto straipsnio tame fantastiškame žurnale, be abejo, su manim permiegojo.
Taigi šioje kreivų veidrodžių karalystėje iškart atrodai įtartinai, jei ką nors aprašai, ir visai nekreipiama dėmesio į konkretų ir labai ilgą E sąrašą skanioje lietuviškos kilmės dešroje.
Bet surizikuosiu.
Pirmiausia dėl to, kad šios sofos premjera įvyko šiemetinėje Kelno baldų parodoje. Vadinasi, Arktyje greičiau ištirps ledynai, nei šią sofą bus galima nusipirkti Lietuvoje. Antra, sužinoję šios sofos kainą, jūs greičiausiai tyliai persigalvosite, nes už panašią sumą neskoningai apsistatytumėt IKEA baldais savo trijų kambarių butą ir net galėtumėt pasigirti didžiausiems šalies dienraščiams. Ir pagaliau – kad šią sofą įtraukiau į vidutinio amžiaus krizės įveikimo priemonių sąrašą, visai nereiškia, kad galiausiai nepasirinksiu lenktynininko šalmo.
Iš pirmo žvilgsnio „Ploum“ atrodo kvailokai ir net visai be fantazijos žmogui kažką primena. Gal kempinę, gal pernokusį vaisių. Sutinku, kad raudona spalva šią sofą suvulgarina. Gerai, tai „Ferrari“ spalva, bet ir darželinukas žino, kad musmirės raudonos. Tad siūlyčiau pasirinkti pilką arba baltą modelį.
Pamatęs šią sofą „Ligne Roset“ stende, net nepagalvojau, kad jos autoriai galėtų būti racionalieji prancūzų broliukai. Jų dizainas man patinka, nes yra antiprancūziškas – disciplinuotas ir apgalvotas iki plauko šaknų. Jasperas Morrisonas, į kitą lygį pakėlęs paprastumo sąvoką, išties broliams padarė teigiamą įtaką – broliai neprarado romantiškumo ir poetiškumo pojūčio, tačiau nuo jų dizaino nedvelkia „Chanel No 5”.
O „Ploum“ sofa kažkokia kitokia. Šis baldas greičiausiai nederės nei prie klasikinio, nei prie taip lietuvių mėgstamo atsargiai modernaus stiliaus interjero, kuriame net smilkalų dėklai parinkti profesionalaus interjero dizainerio. Bet tame ir esmė. Truputis sumaišties, pokyčių jūsų interjere ir smegenyse vardan neįtikėtino komforto pojūčio. Ar ne dėl jo trūkumo kasdienybės rate užsisukę žiurkėnai pradeda lengvai kraustytis iš proto?
„Ploum“ neturi griežtų porankių ir yra gana žema. Rimtuoliams ir labai svarbiems žmonėms tai galėtų tapti svarbiu argumentu šį baldą ištremti į paauglio kambarį. Bet nedarykite šios klaidos. Kad šiuolaikinė sofa atrodytų solidžiai, jos sėdimoji dalis nebūtinai turi būti bent 40 cm aukščio. Ir sėdėdamas ant žemesnės sofos neatrodysite kvailai. Nebent kiekvieną kartą, norėdamas atsistoti, pradėtumėt puškuoti. 70 metų perkopusiems Bouroullecų tėvams tokių problemų nekilo.
Jeigu ir toliau manote, kad ši sofa geriausiu atveju tinka nesubrendėliams, pažiūrėkite, ką šiemet Karimas Rashidas sukūrė kompanijai “Sofline”.
Tame neišspausdintame interviu brolių paklausiau, ką jie dar norėtų sukurti. Jie atsakė – viską, išskyrus ginklus. Tegul ginklų ir nekuria, juk „Ploum“ tikrai patiks ne kiekvienam.
