Kai rugsėjis jau atveria rudens duris, bet vis dar kvepia vasara, norisi pasinaudoti saulėtomis dienomis, pasigrožėti ir pabūti gamtoje. Ir šis laikas puikiai dera su mūsų pašnekove Indra – veidoskaitos trenere, „Žvaigždžių slėnio“ įkūrėja, moterimi, kuri pasirinko ne tik pažinti žmogaus veidą, bet ir iš naujo atrasti žmogaus ryšį su gamta. Su Indra kalbamės apie drąsą pradėti, apie gamtos terapiją ir apie tai, kaip netikėtai gali pradėti pildytis svajonės. Rugsėjo mėnuo kviečia į naują pradžią – o Indros istorija puikiai primena, kad pradžios dažnai slepiasi ten, kur kažkada jau buvome. Tik kartais reikia pažvelgti naujai.
Daugiau mėnesio svečio interviu skaitykite ČIA.
Indra, trumpai papasakok apie save, kuo šiuo metu užsiimi?
Esu gimusi Latvijoje, būdama 12 metų atsikėliau gyventi į Lietuvą, į tą patį kaimuką, kuriame dabar ir kuriame Žvaigždžių slėnį. Jau 8 metus esu veidoskaitos trenerė, vedu mokymus su kolega, konsultuoju žmones ir įmones šia tema. Taip pat su šeima kuriu visapusiško augimo erdvę gamtoje „Žvaigždžių slėnis”.
Kada kilo noras įkurti savo turizmo gamtoje verslą? Kas tai paskatino?
Buvo kelios patirtys tai paskatinusios. Pirmiausia, mes grįžome patys gyventi į kaimą, tad mintis apie veiklą jame sukosi. Kita patirtis buvo mano pačios išgyvenimai gamtoje. Teko 5 dienas plaukti plaustu Nemunu, su labai stipria kompanija. Man rodos, visi tuo metu gerokai paaugome ir gavome savų patirčių.
Man gamta tarsi atsivėrė. Ten pajutau didžiulę jos reikšmę ir tą ryšį, kuris yra svarbus kiekvienam, bet ne kiekvienas jį kuria.
Taip ir gimė idėja, kad ta vieta kažkokia forma padės žmogui kurti ryšį su gamta.
Kada ir nuo ko prasidėjo „Žvaigždžių slėnio“ veikla?
Pirmiausia ieškojome vietos. Vyras prisiminė vieną gražią vietą ant upės kranto, kur vaikystėje varydavo arklius girdyti. Nuvažiavom pasižiūrėti. Buvo sausio ar vasario mėnuo. Gamta tikrai ne pačiame savo grožyje. Bet to užteko. Atrodė, kad kojas pakirto. Pamenu, pasakiau jam „arba čia, arda daugiau niekur kitur”.
Nieko ir nežinojome apie tą vietą daugiau. Bet matyt, žvaigždės mums šypsojosi, nes po 2 mėnesių, visi dokumentai buvo sutvarkyti. O tada jau pradėjom galvoti KĄ darysime.
Tais metais surengėme Gongų naktis po atviru dangumi. Visą naktį gaudė Gongai, ir tai buvo pirmasis mūsų renginys Slėnyje. Tačiau jis tarsi parodė kryptį. Toliau sekė daug darbų su žeme. Juk iki sklypo net neturėjome normalaus privažiavimo. Nebuvo elektros.
Po pačią teritoriją galėjai irgi važiuoti tik kai sausa, nes pasirodo ten molinga žemė. Bet su visais tais iššūkiais susidūrėme jau vėliau. Tad porą metų tvarkėme (ir vis dar tvarkome) infrastruktūrą.
Ar pradžioje sulaukei palaikymo iš aplinkos ar teko „pralaužti ledus“?
Daugiausia sulaukiau emocinio palaikymo. Vieną kartą pas mus buvo atvykusi delegaciją, ir aš pristatinėjau jiems savo viziją. Juokiausi, kad jie atvyko tiesiog į apžėlusias pievas, nieko ten dar nebuvo. Bet išvyko labai sužavėti, kas sugraudinti.
Vienas garbaus amžiaus žmogus atėjo paspausti rankos, palinkėti sėkmės ir tarė „aš tik neįsivaizduoju, kada Jūs sugebėsite visą tai sukurti”.
Nusišypsojau, sakiau „gyvenimą turiu ne vieną”. Bet tiesa ta, kad tikrai tai nėra lengvas kelias. Bandžiau net ir investuotuojų ieškoti. Bet nesėkmingai. Manau, kad aš nemoku „parduoti” daikto, į kurią sudedi visą savo širdį. Todėl galiausiai nusprendėm lėtai, savomis jėgomis, pasitelkiant struktūrinius fondus bandyti kurti. Man rodos, po truputį pavyksta (šypsosi).
Galbūt prisimeni savo pirmuosius klientus? Kokie jie buvo?
Pirmieji klientai ir buvo tie, kas atvyko į Gongų naktis. Labai klausiau, ką jie kalba, kaip jie jaučiasi. Man atrodė, kad tik aš jaučiu kažkokią ypatingą Žvaigždžių slėnio aurą. Nors ir nesu labai jautri tam. Tačiau tie, kas jaučia, kas regi, jie visi kalbėjo tą patį. Apie gydančią energiją. Ir man rodos, absoliučiai visi čia pabuvę pasijaučia kitaip. Stipriai aprimsta, prisipildo.
Kiti pirmi klientai, buvo bičiuliai, kurie atvyko apsistoti Glamping palapinėje. Juos labai gerai prisimenu. Nes jie prisiėmė knygų, atsisiuntė filmų. Nes ką gi veiksi gamtoje visą savaitgalį, o dar rudenį. Dar ir palapinė mūsų off-gridinė. Pamenu, kai jie išvyko, klausiau, ar žiūrėjo filmus. Sakė, nei vieno filmo, nei vienos knygos, ir nesuprato, kur laikas dingo. Sakė, rodos, prisėdom prie upės, ir jau 2 valandos praėjo.
Kokias paslaugas „Žvaigždžių slėnis“ teikia?
Šiuo metu mes organizujame renginius gamtoje šiltuoju sezonu, siūlome ir kitiems organizatoriams šią erdvę. Bet ir kviečiame apsistoti Glamping palapinėje bei keturių stichijų kupoluose. 4 stichijų, nes iš viso turime 4 kupolus, ir jie visi įrenginėjami pagal atskirą stichiją: Orą, Vandenį, Žemę ir Ugnį. Kol kas veikia du: Oro ir Žemės. Kiti du laukia savo eilės. Dar kuriame vaikų erdvę „Vaikų kaimas”.
Tikiu, nors veikla maloni, kartais reikia ir iššūkius įveikti. Kokie sunkumai kyla teikiant apgyvendinimo gamtoje paslaugas?
Tai labai sunkus klausimas. Prieš kelis metus buvo etapas, kai labai nuoširdžiai klausiau savęs, kam mums to reikia. Auginame du mažus vaikus. Sūnui buvo metukai, kai Slėnis atsirado, o dukra jau gimė Slėniui esant. Jai buvo 2 mėnesiai, kai organizavome antrąją gongų naktį. Visą savaitgalį prapylė lietus, o ji nei trupučio neniurzgėjo, visą laiką prakabėjo pas mane nešioklėje.
Lietus čia yra didelis iššūkis, kai organizuojame renginius. Turime labai gražią iniciatyvą „Šeimos piknikas” ir kasmet labai pergyvename dėl orų. Ir tai ne tik apie tai, kad žmonės sušlaps. Turime čia statų kalną, ir lietus apsunkina daiktų transportavimą.
Dėl apgyvendinimo, nejaučiu didelių iššūkių. Žmonės kaip ir žino, kur važiuoja, ko tikėtis. Didžiausias mūsų iššūkis tai laikas. Nes visgi tai ne pagrindinis mūsų darbas.
O kas labiausiai džiugina šioje veikloje?
Žmonių patirtys. Kai jie dalinasi su manimi savo suvokimais, savo atradimais, savo būsena, tai labiausiai įprasmina. Na, ne paslaptis, daug Lietuvoje gražių vietų apsistoti gamtoje. Manau, mes visi nesilyginame tarpusavyje, bet norime perduoti dalelę to, kuo tikime, kas svarbu. Labai norėčiau, kad žmonėse atrastų meilę gamtai, kad vaikai kurtų pagarbų ryšį su ja.
Iš kur semiesi įkvėpimo? Ar yra žmonių, kurių idėjomis žaviesi ir gali jas kažkiek pritaikyti sau?
Hmmm…Manau, aš kaip tik dariau klaidą, kai klausiau visų. Turiu savybę nepasitikėti savimi ir labiau įsiklausyti į kitus. Bet tai gresia „išsitaškymu”. Panašiai taip ir buvo. Žinoma, labai daug naudingų idėjų ir pasiūlymų gavau, bet kol kas jie stalčiuje, nes nutarėme susikoncentruoti į tai, ką kuriame, ir stipriai nesiblaškyti.
Daug kalbamės su vyru apie kūrimo procesą. Kartais idėja tiesiog ateina spontaniškai (pvz. keturių stichijų idėja, organizuoti gongų naktis, vaikų kaimas). Bet tikrai mėgstu pasidairyti, ką daro kiti. Mane žavi žmonių kūrybiškumas. Kaip kartais iš paprasčiausių dalykų sukuriamas grožis.
Esi ne tik verslininkė, kurianti jaukią, emociškai išlaisvinančią nakvynės vietą gamtos apsuptyje, bet ir veidoskaitos ekspertė. Kas įkvėpė gilintis į šią sritį?
Žmogaus pažinimas, psichologijos temos man buvo įdomios visada. Deja, įstoti į psichologiją man nepavyko (šypsosi). Na, o gal ir ne dėja. Nes ko gero, tuomet nebūtų Slėnio (šypsosi).
Taigi, dirbau samdomą darbą, sakyčiau man gerai sekėsi. Kolektyvas pavydėtinas, sąlygos geros. O viduje kažkokia tuštuma, kančia. Labai sunkiai teko priimti sprendimą išeiti iš darbo. Į niekur, į nežinią. Nes kito tuo metu taip pat neieškojau. Man, kaip mėgstančiai kontrolę, šis neapibrėžtumas buvo labai sudėtingas.
Bet supratau, kad kitaip jau negaliu. Ir tada atėjo veidoskaita. Netikėtai. Tiesa, ir čia buvo išbandymas. Dabartinis mano kolega pasikvietė prisijungti. Bet sąlyga buvo ta, kad turėsiu vesti mokymus ir kalbėti viešai. O tai… tai yra mano viena didžiausių gyvenimo baimių.
Tačiau aš neturėjau ko prarasti. Ir arba pabandyti, arba taip ir likti kur esu. Taigi, pirmiausia sekė mokymasis pačios metodikos, kuri mane labai sužavėjo. Tuomet jau seminarai „ant scenos”. Vis dar prisimenu savo pirmus kartus. Dabar galvoju, jei aš sugebėjau, sugebėtų ir kiti.
Ar yra dalykų veidoskaitoje, kuriuos būtų naudinga žinoti kiekvienam? Išvardinkite kelis.
Taip, man kartais atrodo, kad užtektų žmogui žinoti du parametrus, ir jau pusę problemu sumažėtų (šypsosi).
Pavyzdžiui, veido plotis.
Jei namie turite žmogų, kurio veidas yra ženkliai platesnis nei Jūsų, turite vadą šeimoje.
Su juo sunku pasiginčyti, jis (ar ji) norės įrodyti savo tiesą. Tai stiprios valios ir dominuojančios energijos žmogus.
Bet mes laikomės vienos svarbiausios taisyklės. Niekada nespręsti apie žmogų iš vieno parametro. Visgi žmogus yra visuma, tad ir veidą žiūrime visą.
Bet suprantu, kad visada smalsu, tad išduosiu, kad jei pas jus kolektyve yra žmogus su stipriai ilgu kaklu – šiukštu nesodinkite jo visai dienai prie stalo, pasirūpinkite, kad turėtų laisvės judėti. Taip pat jis turėtų būti ypatingai smalsus, besidomintis, tad ir monotonija jam sunkiau pakeliama (šypsosi).
Taip pat aistringai domiesi gamtos stichijų tema. Pasidalink keliomis gudrybėmis, kaip šį rugsėjį galima būtų atsinaujinti namus pasitelkiant gamtos stichijas ir jų poveikį?
Kadangi gamta artima man pačiai, idėja, kad Gamtos stichijos energiją galima perkelti į interjerą man pasirodė labai įkvepianti ir įprasminanti.
Taigi, jei norėčiau įsinešti Oro į namus, rinkčiausi pilkas, melsvas ir baltas spalvas ir kažko skaidraus, pavyzdžiui, vazų.
Taip pat naudočiau lengvus, plevėsuojančius daiktus, pavyzdžiui, sapnų gaudyklę, plunksnas, lengvas užuolaidas.
Žemė yra labai įvairiaspalvė, ją būtų galima perteikti skirtingai: moliniai daiktai, vazos, indai, įvairūs atspalviai rusvo, rudo.
Nors juoda yra Vandens elemento spalva pagal Kinų filosofiją, aš juodą matyčiau ir Žemės interjere. Bet ne kaip pagrindinę spalvą, o akcentinę. Bet visą tai pasakoju grynai iš pajautimo (šypsosi).
