Praėjusį pavasarį ManoNamai skaitytojai turėjo progą iš arčiau susipažinti su interjero dizaino studijos „Blank Page“ bendraįkūrėja Rūta Bužinskaite. Tuomet kalbėjome apie drąsą keisti kryptį, edukacijos svarbą dizaino pasaulyje ir pirmąją jų organizuotą konferenciją kūrėjams. Tačiau šios ambicingos kūrėjos nestovi vietoje. 2026-aisiais jų požiūris evoliucionavo į dar gilesnį lygmenį – ten, kur baigiasi vien tik estetika ir prasideda mokslas apie žmogaus savijautą, o pagrindiniu įrankiu tampa neuroarchitektūra interjere.
Šiandien „Blank Page“ komanda bene garsiausiai Lietuvoje prabyla apie šią sritį, tyrinėjančią, kaip mūsų namų ar biurų sienos, šviesa bei formos tiesiogiai veikia mūsų nervų sistemą, ilgaamžiškumą ir gebėjimą atsigauti po streso. Tai požiūris, kuris paneigia mitą, jog dizaineris tėra gražių pagalvėlių ar madingų spalvų derintojas.
Balandžio 17 dieną Kaune, istoriniame kino teatre „Daina“, „Blank Page“ organizuoja unikalų, patyriminį architektūrinį renginį „NIEKO RIBA“, kuriame kvies profesionalus ir entuziastus atsakyti į esminį klausimą: ar mes vis dar kuriame tik kvadratinius metrus, ar jau privalome projektuoti būsenas?
Apie tai, kodėl šaltai apšviestas miegamasis sekina, kodėl tamsios spalvos ramina lyg mamos įsčios ir kaip prisilietimas prie natūralaus medžio veikia mūsų smegenis – išskirtiniame ir atvirame kovo mėnesio pokalbyje su Rūta Bužinskaite.
Praeitų metų interviu:
Rūta, šiandien jūs bene pirmieji Lietuvoje prabylate apie neuroarchitektūrą. Kas slepiasi po šiuo, daugeliui dar negirdėtu terminu? Kodėl atsirado poreikis apjungti neuromokslą, psichologiją ir erdves, kuriose gyvename?
Gerda, labai tiksliai pastebėjai. Po šiuo terminu slepiasi kelios skirtingos mokslo šakos, tiriančios žmogų bei jo aplinką arba tiksliau – aplinkos poveikį žmogaus nervų sistemai. Poreikis tam atsirado, siekiant suprasti, kaip mūsų artimiausia aplinka, kuroje praleidžiame daugiausiai laiko, gali mums pasitarnauti ir padėti ne tik jaustis geriau, gyventi kokybiškiau, bet galimai ir ilgiau.
Mums atrodo svarbu apie tai kalbėti, nes kūrėjas – architektas ar interjero dizaineris, prisiliečia prie jautriausių žmogaus aplinkų ir savo kūryba toli gražu ne tik sudėlioja akiai malonius vaizdus, bet ir daro įtaką žmogaus būsenoms, pasiekimamas. Tai labai didelė atsakomybė, todėl lengviau jos imtis aiškiai suprantant, kokios priemonės ir įrankiai, gali nuvesti norimų pasiekti tikslų link.
Taip pat skaitykite:
Šiuolaikinis žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia uždarose patalpose. Skundžiamės perdegimu, nemiga, dėmesio stoka, tačiau retai susimąstome, kad dėl to gali būti kaltas mūsų namų ar biuro apšvietimas, klaidingas išplanavimas. Kokie dažniausi, iš pažiūros nekalti interjero sprendimai labiausiai sekina mūsų nervų sistemą, mums to net nesuvokiant?
Nervų sistemą sekina sprendimai, neatliepiantys siekiamo tikslo. Pavyzdžiui: miegamasis yra mūsų poilsio erdvė ir jeigu tikslas jame sukurti atpalaiduojančią bei padedančią kokybiškai išsimiegoti aplinką, bet sienas nudažome energizuojančia spalva, šalia lovos pastatome darbo stalą ir įrengiame šaltos baltos spalvos, intensyvų apšvietimą, mes gauname aplinką, kuri veikia priešingai mūsų norimam tikslui.
Taigi, kuriant namų, darbo, ar bet kokias kitas erdves, turėtume pradėti nuo tikslų, kurių norime pasiekti, išsikėlimo. Kai turime tikslus, tarsi dėlionę dėliojame reikiamas priemones.
O kaip erdvės, kuriose gyvename, veikia mūsų ilgaamžiškumą?
Natūrali dienos šviesa ir jos valdymas erdvėje padeda reguliuoti mūsų biologinį laikrodį. Kai kurie interjero ir architektūros sprendiniai veikia oro kokybės aspektus patalpose. Prasta oro kokybė didina įvairių ligų riziką ir, atvirkščiai, kokybiškas oras padeda mum išlikti ilgiau sveikiems bei efektyviems.
Aplinka gali mažinti arba didinti streso lygius. Tam tikri interjero sprendimai gali skatinti arba riboti judėjimą, o reguliarus judėjimas visgi yra vienas iš svarbiausių ilgaamžiškumo faktorių.
Erdvių planavimas padeda arba trukdo skatinti socialinius ryšius, o kai kurie tyrimai rodo, jog socialiniai ryšiai turi panašią įtaką, kaip cigarečių atsisakymas.
Akustiniai sprendimai gali daryti įtaką ilgalaikio streso būsenoms. Netinkamai parinkti jie nuolat neigiamai stimuliuoja nervų sistemos veiklą.
Pastaruoju metu savo komunikacijoje drąsiai teigiate, kad kuriate ne tik kvadratinius metrus – jūs projektuojate būsenas. Jei žmogus nori susikurti namus, kuriuose po streso kupinos dienos nervų sistema galėtų atsistatyti, kokie neuroarchitektūros principai tampa esminiais?
Vienas svarbiausių principų – namuose atsirandantys sprendimai turėtų palankiai ir tikslingai stimuliuoti skirtingus namų gyventojų fizinius pojūčius. Dažniausiai interjero dizaino sprendimus vertiname per regą. Daug interjero dizainerių kuria tik šiam pojūčiui tenkinti ir tai nėra teisingas kūrybos pagrindas.
Lytėjimas – kuriant erdves dažnai be reikalo ignoruojamas žmogaus pojūtis. Žmogus per dieną vidutiniškai paliečia apie 500-600 skirtingų objektų. Kai kurie žmonės paliečia virš 1000 skirtingų objektų. Taigi šis pojūtis turi didžiulę galią daryti įtaką mūsų būsenoms.
Nervų sistemos atpalaidavimą itin palankiai veikia galimybė prisiliesti prie natūralių medžiagų, kaip pavyzdžiui natūralaus medžio paviršiai.
Balandžio 17 dieną Kaune organizuojate neuroarchitektūrai skirtą renginį „NIEKO RIBA“. Jį pristatote kaip patyriminį. Ką reiškia „išgyventi“ architektūrą? Ir kodėl pasirinkote tokį renginio formatą?
Išgyventi architektūrą mums reiškia tapti jos dalimi. Ne tik pamatyti, bet visais savo pojūčiais pajausti ervdę. Taigi šiais metais išsikėlėme sau tikslą renginio metu palydėti žiūrovus, architektus ir interjero dizainerius per skirtingas būsenas, parodyti, kaip erdvė gali padėti jas transformuoti.
Norime ne tik kalbėti apie neuroarchitektūrą, bet ir padėti išgyventi ją praktiškai. Šį renginio formatą pasirinkome norėdami sukurti ne tik vietą naujoms žinioms, integruojamoms į kasdienę veiklą, bet ir patyrimą, kuris leidžia naujais kampais pažvelgti į kasdienę savo veiklą. Patyrimas taip pat žadina tikrą žmogišką emociją ir verčia dar ilgai po renginio galvoti apie tai, kas vyko jo metu.
Susitikime kalbėsite ir apie technologijas. Namai tampa vis „išmanesni“, tačiau ar tas išmanumas, mirksintys jutikliai ir ekranai neprisideda prie mūsų nuovargio? Kaip rasti balansą tarp inovacijos ir ramybės?
Kiekviena inovacija, privalo tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Nors Lietuvos rinkoje išmaniųjų pastatų sprendimai tampa nauja įprasta realybe, tačiau labai svarbu juos įdarbinti vartotojų naudai ir patogumui.
Išmaniosios technologijos yra tiesiog dar vienas įrankis, kuris, jeigu gerai įvaldytas, priešingai, gali sumažinti ekranų kiekį bei jų naudojimo poreikį.
Renginio metu kalbėsime apie tai, kaip išmaniosios technologijos integruojamos ten, kur net nepagalvotume, tačiau gali padaryti didelę teigiamą įtaką.
Specialistai dalinsis patirtimi, kaip šias technologijas įvaldyti netikėtoms erdvėms ir kaip tinkamai prisijaukinti, kad išmanūs sprendimai padėtų mums atsipalaiduoti, o ne keltų įtampą.
Susitikimui neatsitiktinai pasirinkote istorinį, po daugelio metų duris atvėrusį Kauno kino teatrą „Daina“. Minite, kad tai – gyvas neuroarchitektūros taikymo pavyzdys. Kuo šis pastatas ir jo transformacija unikali kalbant apie žmogaus psichologiją, istorinę atmintį ir raminantį erdvės poveikį?
Mūsų, kaip organizatorių, pasirinkimas buvo grįstas noru leisti architektams ir interjero dizaineriams prisiliesti prie transformacijos. Trapukario laikotarpis buvo Lietuvos ir Kauno klestėjimo laikas, kūrybos ir išraiškos pikas, kurio metu buvo sukurti unikalūs architektūros ir diziano objektai. Jais žavimės ir iš jų mokomės šiandien.
Šiuo metu, mano nuomone, išgyvename dar vieną stiprų pakilimo laikotarpį, ir tai, ką sukursime šiandien taps vertinamu palikimu ateities kartoms.
Norisi, kad šiandien sukurti dalykai taip pat būtų tokie kokybiški, saugomi ir vertinami po 100 metų. Dar vienas labai svarbus aspektas, tai jog neuroarchitektūros tikslas didele dalimi yra projektuoti taip, jog būtų kuriamas saugumo jausmas. Vienas svarbiausių aspektų jo kūrimui tai kultūrinė atmintis. Manom, jog šio istorinio pastato atnaujinimo projektas yra puikus jos skatinimo pavyzdys.
Kaip gimė atnaujinimo koncepcija „NIEKO RIBOS“ renginio metu plačiau pasakos projekto autoriai Rimantas ir Justina Giedraičiai. Naujai atgimstanti erdvė skirta renginiams, koncertams meniniams pasirodymams. Bet koks renginys, kūrinys irgi pasakoja istorijas ir perkelia žmones į kitas erdves, atveria fantazijos gylius.
Pasąmoningas autorių noras visuomet yra tokias erdves projektuoti taip, kad jos kalbėtų apie gilesnes realybes, perkeliančias mus į neatrastus fantazijų klodus, kiekviename rakurse matomas naujas istorijas.
Tamsa, sienų daugiasluksniškumas ir tapybiškumas yra bet kurios naujos istorijos priešistorė, kuri įtraukia ir plečia ne tik optiškai, bet ir mentaliai. Tai tik kelios atkarpos iš man žinomo autorių kelio link galutinio rezultato, tačiau geriau ne kelis kartus perskaityti, o vieną kartą patiems pajusti.
Jūs pačios nuolat analizuojate šias temas, edukuojate kitus „Blank Page Academy“ platformoje. Koks buvo didžiausias asmeninis atradimas? Ką realiai pakeitėte savo pačių ar savo klientų namų erdvėse, kai pradėjote gilintis į neuroarchitektūros mokslą?
Visuomet intuityviai jautėme šviesos svarbą projektuojamose erdvėse, tačiau pradėjus domėtis neuroarchitektūros principais, dar daugiau dėmesio atiteko šiai temai. Skiriame daugiau laiko kurti skirtingus šviesos scenarijus, suprasti, kokiai funkcijai, koks apšvietimo tipas būtų tinkamiausias.
Neatliekant drastiškų pakeitimų, gan paprastais būdais, naudojant laisvai pastatomus šviesos šaltinius, pradėjau kurti papildomus jaukios ir raminančios šviesos scenarijus. Sąmoningai renkuosi šviesos intensyvumo reguliavimą priklausomai nuo paros laiko ir dar labiau pamėgau ugnies skleidžiamą šviesą.
Didžiausias atradimas man buvo tamsių spalvų „legalizavimas”.
Neuroarchitektūros tyrimai rodo, kad žmogus saugiausiai jaučiasi tamsioje, jaukioje erdvėje, labai apčiuopiamu masteliu, nes tokia aplinka pasąmoningai labiausiai primena mamos įsčias.
Tamsios spalvos ganėtinai ryškus mano kūrybos bruožas, kuris ilgą laiką kovojo už savo vietą, bandant paaiškinti, kad tamsi erdvė kuria kamerinį jausmą, klampina ir atpalaiduoja.
Taip pat pastebėjome labai paprastą dalyką, kad mažiausiai pastangų reikalaujantis interjero pakeitimas, norint savo erdvėje jaustis kokybiškiau, yra tvarka.
Nereiktų suprasti klaidingai, kad daiktų interjere turi būti minimlaiai. Tikrai nebūtinai ir netgi priešingai, objektų įvairovė interjere, kuria dinamiką ir sąlygas žvilgsniui klaidžioti bei tyrinėti, kas yra itin naudinga, tačiau tie daiktai turi turėti savo prasmę. Kažkur skaičiau puikią mintį, kad kiekvienas daiktas mūsų erdvėje reikalauja mūsų energijos, turime jį prižiūrėti, palaikyti tvarką, tam, kad jo prasmė atsiskleistų.
Taigi reikia atsakingai pasirinkti, kam norime ir galime skirti savo energiją, o dažniausiai tai susiję su tvarkos ir švaros palaikymu. Švarioje erdvėje net kvėpuoti lengviau, o nervų sistema nurimsta.
Kokios yra ryškiausios 2026-ųjų metų dizaino kryptys? Ką naujo šiemet verta įsileisti į savo namus?
Kiekvienais metais, kalbant apie naujas metų tendencijas, mano atsakymas, deja, kartosis. Pirmiausia ir svarbiausia į savo namus verta įsileisti save patį. Labai dažnai žmonės tiek galvoja apie tendencijas, kad pamiršta, jog namus kuria sau.
Raginčiau pasikviesti į svečius puodeliui kavos save ir pasišnekėti apie tai, kokie sprendimai namuose padėtų siekti norimų asmeninių tikslų.
Pavyzdžiui, kokios medžiagos pačiam žmogui yra maloniausios, galbūt kelia gerus prisiminimus ar asociacijas. Galbūt primena kažką, apie ką visada svajojo. Taigi, mano galva, kiekvienais metais pagrindinė kryptis turėtų būti individualumas ir visos medžiagos, spalvos, tekstūros, planiniai, erdviniai sprendimai turėtų jį atliepti.
Ir paskutinis, bet labai praktinis klausimas – koks būtų vienas nedidelis, bet moksliškai pagrįstas pokytis, kurį visi galėtume padaryti kovo mėnesį, kad namų erdvė pradėtų veikti mūsų naudai?
Į galvą pirmiausia šauna du dalykai. Pastaruoju metu pati asmeniškai pajaučiau, kiek daug įtakos nervų sistemai ir kartu kokybiškai savijautai turi miegas. Taigi, labai paprastas dalykas, kurį galime greitai pakeisti namuose – miegamojo užuolaidoms pasirinkti visiškai pilnai saulės šviesą blokuojantį audinį.
Miego kokybė visiškoje tamsoje yra ženkliai aukštesnė. Tai ypač aktualu, kai šviesusis paros metas ilgėja. Antras labai paprastas dalykas – dažniau atverti langus ir įsileisti šviežio pavasarinio oro!
