Šiame straipsnyje aptariamos parketo, medienos masyvo ar grindų lentų ir medinių sienų dangų apdailai skirtos skaidrios medžiagos – lako rūšys bei pagrindinės savybės. Tai informacija ne apie brangias lako atmainas, naudojamas, pavyzdžiui, restauravimo darbams jachtų ar valčių statybos srityse, o tik apie pramoninės gamybos, statybinės chemijos bei dažomųjų medžiagų sričiai priskiriamus ir statybinių medžiagų krautuvėse randamus produktus.
Lako produktų klasifikavimo principai
Didieji dažomųjų medžiagų gamybos koncernai rinkai tiekia ne atskiras lako atmainas, o kelis sisteminius suderintus produktus. Pagal funkcinę paskirtį šiai medžiagų grupei dažniausiai priskiriami glaistas, gruntas (gruntavimo lakas), eiliniams ir viršutiniam arba baigiamajam lako sluoksniams skirti produktai. Specializuoto glaisto paskirtis – užtaisyti plyšelius ar kitus medienos defektus, todėl kai kurios viršutinės lako dangos sistemos medžiagos parenkamos pagal grunto spalvą arba gali būti atitinkamai tonuotos. Kita vertus, patyrę lakuotojai glaistą gali pasiruošti sumaišę lako tirpalą ir medienos dulkes.
Lako grunto paskirtis – ne tiek sumažinti pagrindinių lako sluoksnių skaičių, kiek pagerinti lako sluoksnio sukibimą su pagrindu. Gruntu gali būti koreguojamas ir suintensyvinamas medienos atspalvis. Taip pat jis gali apsaugoti medieną nuo nepageidautino pagrindinių lako sluoksnių atspalvio. Gruntavimo sluoksnį teks naudoti tais atvejais, kai norima išvengti atskirų parketlenčių ar lentų iš medienos masyvo susiklijavimo (dėl jo ilgainiui besideformuojančioje grindų dangoje susiformuoja plyšeliai), kai klojamas egzotiškos medienos parketas, iš kurio gali išsiskirti aliejus, kitos dažančios medžiagos, ir todėl jas reikia izoliuoti ar neutralizuoti nuo pagrindinio lako sluoksnio.
Gruntą rekomenduojama naudoti ir tada, kai abejojama, ar peršlifavus parketą buvo pašalinti aliejaus, vaško, senojo lako sluoksnių likučiai nuo viso grindų ploto. Lako gruntas reikalingas ir tuomet, kai ruošiamasi lakuoti vandeniu skiedžiamu laku arba kai abejojama lentų obliavimo bei šlifavimo kokybe – dėl to lakuojant gali būti pakelti ir sušiaušti medienos plaušeliai: grunto sluoksnis juos suglaistys, suklijuos.
Prieš gruntuojant atnaujinamas senas medines grindis, grunto tinkamumą ir jo įtaką medienai, suderinamumą su pagrindiniais lako sluoksniais reikia patikrinti nedideliame grindų plotelyje arba ant dar nepaklotų grindų. Gruntavimo sluoksnis džiūsta gerokai trumpiau nei pagrindiniai lako sluoksniai – nuo 20 min. iki 3 val., todėl net taupant laiką tikrai neverta jo atsisakyti.
Pagrindinių ir dengiamųjų sluoksnių lakas klasifikuojamas pagal kelis kriterijus. Jei pasidomėsime rinkos pasiūla, suprasime, kad vienas iš jų – cheminė sudėtis. Šiuo požiūriu lake gali dominuoti vandenyje tirpios medžiagos. (Vandeniu skiedžiamas lakas – dažniausiai neprofesionalams naudoti siūloma, plačiausiai paplitusi lako atmaina.) Lakas gali būti sudarytas iš sintetinių poliuretano dervų ir organinio tirpiklio derinio, alkidinių ar alkidinių-poliuretaninių dervų, rečiau naudojamas vadinamojo katalitinio kietėjimo lakas. Kartais pagal cheminę sudėtį atskirai grupei priskiriamas gruntavimo lakas. Jis gali būti iš nitroceliuliozės, polivinilchlorido tirpalų, kitų didesniu skiediklių ir tirpiklių kiekiu modifikuotų medžiagų.
Vartotojams svarbūs tokie lako požymiai kaip sukietėjusios plėvelės blizgumo ar matiškumo laipsnis, skaidrumas ir atspalvis, geba (ne)nuspalvinti medieną, produkto ekologiškumas – tirpiklių ir kitų lakiųjų medžiagų pobūdis, kiekis, toksiškumas. Pavyzdžiui, jei numatoma lakuoti grindis greta patalpų, kuriose nuolat dirbama ar gyvenama, tada geriau rinktis vandeniu skiedžiamą laką, kurio kvapo beveik nesijaučia. Kiti lako klasifikavimo požymiai yra technologiniai – pagal klampį ar takumą, lakavimo metodą. Taip pat atsižvelgiama ir į eksploatacines sąlygas – grindų dėvėjimosi intensyvumą, kitų nepalankių poveikių dažnį.
Lako atmainos ir pagrindinės savybės
Organiniais tirpikliais / skiedikliais skiedžiamas lakas ilgą laikotarpį buvo plačiausiai paplitęs įprastinis lakas, naudotas parketo ir kitokioms medinėms grindims lakuoti. Šiuo metu tokio lako atmainų yra gana daug: alkidinis, alkidinis-uretano, epoksidinis, alkidinis-karbamidinis (katalitinio arba rūgštinio kietinimo), poliuretaninis ir t.t.
Kita vertus, šiuo metu rinkoje dominuoja neprofesionalams naudoti siūloma vandeniu skiedžiamo lako atmaina. Dažniausiai tokio vandeniu skiedžiamo lako rišiklis – akrilo ar akrilo-uretano (poliuretano) polimerų vandeninės dispersijos. Kartu su vandeniu skiedžiamu laku naudojamas ir toks pat didesnio klampio gruntas. Grunte, skirtame parketo ar medinių lentų mikroskopiniams plyšiams užpildyti ir surišti bei suklijuoti pakilusiems medienos plaušeliams, palygti su viršutinių sluoksnių apdailiniu laku, yra daugiau kietųjų dalelių.
Vandeniu skiedžiamame lake organinių tirpiklių ir skiediklių nėra arba yra vos 5–10 %. Juos jame pakeičia vanduo, todėl šis lakas vertinamas kaip ekologiniu požiūriu saugi, bekvapė ir nedegi medžiaga. Dėl to jis gali būti naudojamas visuomeniniuose pastatuose, ligoninėse, vaikų įstaigose. Šią lako atmainą tinka naudoti įstaigos funkcionavimo netrikdančiuose ribotos apimties rekonstrukcijos ar remonto darbams, kai gretimose patalpose tebevykdoma įprastinė veikla, taip pat didesnio gaisro pavojaus patalpose. Patogus ir po darbo su tokiu laku įrankių plovimas – šepetėliai ir mentelės plaunami vandentiekio vandenyje su muilu ar kita skalbimo priemone. Pertraukose tarp darbų šiuos instrumentus galima laikyti talpoje su vandeniu arba polietileniniame maišelyje, o atnaujinus darbą juos tereikės nusausinti.
Kita vertus, lako įvardijimas „skiedžiamas vandeniu lakas“ neturėtų klaidinti. Vartotojas tokį laką gali skiesti labai nedideliu vandens kiekiu – iki 5–10 %. Meistrai tam naudoja distiliuotą arba nugeležinančiais ir karbonatus pašalinančiais filtrais apdorotą vandenį, nes kitaip gali atsirasti nepageidaujamų dažniausiai gelsvų lako atspalvių, balkšvų dėmių. Žinoma, toks lakas nėra patogus prekybininkams, nes jį tenka saugoti teigiamoje temperatūroje. Kai kurie gamintojai nerekomenduoja vandeniu skiedžiamo lako naudoti žemesnėje nei 12–15 °C temperatūroje. Ne žemesnė turėtų būti ir lakuojamo paviršiaus, paties lako ir aplinkos oro temperatūra. Žemoje teigiamoje temperatūroje ir esant didesniam patalpų oro santykiniam drėgniui (per 65–70 %), toks lakas kietės ilgiau. Įprastinė vandeniu skiedžiamo lako džiūvimo trukmė – apie 2–3 val., tačiau ant lakuoto grindų paviršiaus atsargiai galima žengti tik po 2–5 parų, o 15–25 °C temperatūroje lako sluoksniai visiškai išdžiūs tik po 1–2 savaičių.
Svarbu nepamiršti šio lako savybės – didesnio jautrio lakuojamo paviršiaus paruošimo kokybei bei aplinkos sąlygoms lakavimo ir džiūvimo metu: neturi būti pernelyg drėgna ar sausa. Dėl to juo yra sunkiau lakuoti šildomose patalpose žiemą ir dar nepradėtose šildyti patalpose rudenį. Be to, šis lakas lakuojamas specialiais voleliais, o teptukai ir glaistyklės – vengtini. Jei siekiama, kad nulakavus nepakistų ar nepatamsėtų grindų dangos spalva, būtina naudoti specialų gruntą, ypač kai lakuojama tamsėjanti buko, ąžuolo, skroblo mediena. Dar vienas šio lako trūkumas – jis įsiskverbia į siūles ir suklijuoja parketlenčių briaunų kraštus, tai dar vienas argumentas, kodėl jam būtinas gruntas.
Iš organiniais skiedikliais skiedžiamų lako atmainų artimiausiu natūraliems produktams galima įvardyti laką su rišikliu iš aliejinių dervų. Jos gali būti gautos iš gamtinio ar susintetinto aliejaus. Pavyzdžiui, toks lakas yra alkidinis lakas arba jo uretanu modifikuota atmaina. Alkidinis lakas yra ore džiūstančių (kietėjančių) alkidinių dervų tirpalas vaitspirite, ksilole, kituose tirpikliuose, jų mišiniuose.
Be to, alkidiniuose lakuose būna ir sikatyvų – medžiagų, spartinančių lako džiūvimą ir plėvelės susidarymą, taip pat medžiagų, lako mišiniui ar jo plėvelei suteikiančių specifinių savybių. Tai reguliuojančios takumą ir sklidumą (tiksotropiniai priedai), stabdančios putų susidarymą, didinančios atsparumą ultravioletinių spindulių poveikiui ir pan. medžiagos.
Alkidinis lakas palyginti yra pigus, giliai įsiskverbiantis į medieną. Juo padengtus plotus lengva remontuoti, atnaujinti. Nors jame esantys organiniai tirpikliai / skiedikliai susidarant lako plėvelei išgaruoja, tačiau nėra itin toksiški. Dar vienas alkidinio lako pranašumas – jis nesuklijuoja parketlenčių briaunų. Kita vertus, alkidinis lakas gana ilgai džiūna – apie 48 val. ir ilgiau, o jo danga nėra itin kieta ir palyginti sparčiai dėvisi.
Alkidinis-uretano lakas, techninėje literatūroje dar vadinamas uralkidiniu, dažniausiai būna technologiškesnė, dilumui atsparesnė alkidinio lako alternatyva, kuriai būdingos panašios savybės kaip ir alkidiniam lakui. Šį laką sudaro uretano grupėmis modifikuotų alkidinių dervų tirpalas organinės sudėties tirpikliuose. Toks alkidinis-uretano lakas džiūna ir kietėja greičiau už nemodifikuotą alkidinį laką, todėl antrąjį jo sluoksnį galima tepti jau po 5–10 val.
Žinoma, kad šios abi lako atmainos suintensyvina medienos spalvą, yra gana jautrios aplinkos sąlygoms – nevėdinamoje patalpoje, esant aukštesnei oro ar pagrindo temperatūrai, storesniam už optimalų lako sluoksniui, džiūvimo procesas sulėtėja. Todėl jų sąnaudos neturėtų būti didesnės nei 100–120 g/m2. Abi lako atmainos išsiskiria didesniu dilumu, tačiau yra santykinai pigios, o jomis padengtus paviršius lengva remontuoti, perlakuoti. Tokios lako atmainos naudojamos ant deformatyvių pagrindų – plūdriųjų grindų, lentų, visur, kur veikia vibracija, pavyzdžiui, ant laiptų, sporto salėse, taip pat ant į drėgnio pokyčius sparčiai deformacijomis reaguojančios medienos atmainų kintančio mikroklimato patalpose.
Katalitinio arba rūgštinio kietėjimo lakas sudaro specifinę dažniausiai baldų ir statybinių apdailos medžiagų (laminuotų plokščių ir preliminariai padengtų laku medinių grindų dangų) pramonėje profesionalų naudojamą lakų grupę. Tiesa, panašiai naudojama medžiaga gali būti ir emalis, dažai.
Toks lakas kietėja vykstant komponentų polikondensacijos reakcijai, kurios greitis priklauso ir nuo aplinkos temperatūros. Katalitinio arba rūgštinio kietėjimo lakas yra sudarytas iš dviejų komponentų ir dažniausiai vartotoją pasiekia dviejose pakuotėse.
Vienoje pakuotėje – alkidinės ir aminoformaldehidinės, karbamidinės dervos mišinys su įvairiais takumą, atsparumą UV spinduliams padidinančiais ir kitais funkciniais bei technologiniais priedais, o antrojoje pakuotėje – rūgštinis kietiklis – stiprių neorganinių arba organinių rūgščių tirpalas su organinės sudėties tirpikliu.
Statybinių medžiagų rinka siūlo ir vienkomponentį šios sudėties laką, tačiau jo galiojimo trukmė yra trumpesnė.
Katalitinio kietėjimo laku rekomenduojama lakuoti grindis patalpose, kuriose bus intensyviai vaikščiojama. Šis lakas labai gerai sukimba su skirtingų rūšių medienos pagrindu. Jis yra santykinai nejautrus temperatūros ir oro drėgmės pokyčiams ir gali būti naudojamas be specialaus grunto.
Parketo meistrai bei baldžiai šią lako atmainą vertina dėl skaidrumo ir dėl to, kad ji beveik nepakeičia medienos atspalvio – nulakuota ši išlieka šviesių natūralių atspalvių. Be to, medinius paviršius šiuo laku galima padengti, naudojant santykinai paprastus, universalius ir nebrangius įrankius: volelius, teptukus, purkštuvus, glaistykles ir t. t. Tačiau katalitinio kietėjimo lakas skleidžia stiprų kvapą, gali į aplinką išsiskirti formaldehido, tad juo lakuojant būtina dirbti su kvėpavimo takus ir akis apsaugančiomis priemonėmis. Be to, būdamas gana skvarbus, šis lakas stipriai suklijuoja parketlenčių briaunas, dėl to parketo eksploatavimo metu gali atsirasti pastebimų plyšių.
Poliuretaninis lakas gali būti vandeninis arba skiedžiamas organiniais tirpikliais. Jis būna iš vieno ar dviejų komponentų. Šis lakas yra gana brangus, bet itin gerai sukimbantis su lakuojama mediena.
Sukietėjusio šio lako plėvelė yra palyginti plastiška, deformatyvi, be to, atspari cheminių medžiagų (druskos, ploviklių, atsitiktinai pralietų gėrimų ir pan.) bei abrazyvų (ant avalynės padų prikibusių smiltelių) ir saulės spindulių poveikiui. Sukietėjęs šis lakas nebus toks jautrus patalpų mikroklimatui kaip alkidinis ar vandeniu skiedžiamo lako atmainos, mažiau jautrus ir nepriežiūrai. Todėl poliuretaninis lakas neretai naudojamas visuomeninių pastatų patalpose, virtuvėse, valgomuosiuose, juo padengiami lauko baldai, medinės terasos ir kompromisiniu atveju – šildomosios medinės grindys.
Užteptas ant medienos pirmasis tokio lako sluoksnis, nors ir suklijuoja parketlenčių kraštus, tačiau nesušiaušia medienos. Todėl šį laką galima naudoti be grunto. Juo nulakuota mediena gali likti natūralios spalvos, bet kartais atspalvį ar faktūrą vis tik suintensyvina, patamsina. Kita vertus, šiuo laku galima padengti tik gerai išdžiovintą iki 9–11 % drėgnio medieną.
Be to, derėtų dirbti sausose patalpose, nes vienas iš šio lako kietiklių reaguoja su vandens garais ir išsiskiria dujos, todėl susidaro putos, kurių burbuliukai sudrumsčia lako plėvelę. Dėl tokios specifikos šis lakas neretai laikomas vien profesionalų naudojama apdailine medžiaga.
