Dabar lyg ramybės ir komforto oazė atrodantis būstas iki remonto buvo smarkiai nugyventas, tačiau tai nesukliudė jį įsigijusiai porai siekti savo svajonės. O ji buvo paprasta – kuo kuklesnis, šviesesnis ir jaukesnis butas, kurį būtų lengva prižiūrėti ir nevargintų daiktų gausa. Projektą įgyvendinti padėjo dizainerė ir architektė Jurgita Ambraškaitė.
Pasak interjero autorės, iki įsikeliant naujiesiems šeimininkams patalpose net nebuvo būtiniausių patogumų, todėl pirmas uždavinys buvo išspręsti šildymo problemą. Įrengtos šildomos grindys, nes erdvė nedidukė – 52 kv.m. – nenorėta jos apkrauti gremėzdiškais radiatoriais. Šilumos rudens ir žiemos vakarais suteikia ir natūraliai dekoruotas židinys su skoningu norvegišku ugniakuru. Baldų medžiagos, audiniai taip pat parinkti tokie, kurie šildo ir prie kurių malonu liestis – minkšti šilko gobelenai, veliūras, veltinis.
Apskritai, bute nėra jokių dirbtinių medžiagų – vyrauja medvilnė, linas, molis, stiklas, marmuras ir medis. Išlaikant senamiesčio dvasią, jo autentiką stengtasi buto nenudailinti, išlaikyti natūralią aplinką. Kai kur net buvo specialiai atidengti mūro fragmentai, atskleistos arkų konstrukcijos. Tiesa, prieš tai teko sutvarkyti sudūlėjusį tinką, netvarkingus angokraščius.
Tiek užsakovai, tiek dizainerė pasisakė prieš pigius pakaitalus ar dirbtinės prabangos kūrimą. Renkantis baldus svarbiausias buvo ne jų prašmatnumas, o kokybė, ilgaamžiškumas ir patogumas. Visi baldai nudažyti matine balta spalva – dėl to matyti medžio tekstūra, išvengta blizgumo. Saikingo puošnumo klasikiniams baldams suteikia įsprūdos. Grindys išklotos stambiomis keraminėmis plytelėmis su natūralaus akmens inkliuzais, kurių kuklus ir dekoratyvus raštas atrodo žaismingai ir jaukiai. Granito akmuo panaudotas ir virtuvėje – pasak architektės, tai vienas geriausių paviršių buitinėms patalpoms: natūralus, didelio tankio, todėl atsparus karščiui, lengvai valomas.
Didelės įtakos kuriant šį projektą turėjo klasikinis angliškas ir prancūziškas stilius. Pavyzdžiui, lauko durys nudažytos Anglijoje populiariu dvipusio dažymo būdu: iš išorės jos – elegantiškos pilkšvos spalvos, kuri įsiliejo į laiptinės koloritą, o viduje – baltos, kuriančios įspūdingą kontrastą su prisirpusią vyšnią menančia siena. Tuo metu miegamąjį kambarį nuo bendros erdvės atskyrė klasikinės prancūziško stiliaus dvivėrės durys su stiklu, ant kurių galima užtraukti užuolaidas. Dėl jų į patalpą patenka oras ir šviesa, erdvė neatrodo „kišeninė“.
Architektė juokauja, kad projektuojant šį butą viską teko apskaičiuoti milimetrų tikslumu – lyg kokioje jachtoje. Kiekvienoje erdvėje galima rasti praktiškų sprendimų, padėjusių paslėpti buitinius prietaisus ir išsaugoti erdvės pojūtį. Pavyzdžiui, miegamajame virš spintos esanti niša slepia židinio dūmtraukį. Nors vietos čia nedaug, nepamiršta jaukių, kuklių detalių. O keletą kvadratinių metrų teužimančioje virtuvėlėje pavyko sutalpinti visą reikalingą techniką: įmontuojamą šaldytuvą su kamera, gartraukį, vandens šildytuvą ir indaplovę. Kuriant laikytasi principo, kad įranga turi būti paslėpta nuo žmonių akių, nes ji sudarkytų interjero visumą.
Atskiro paminėjimo nusipelno šių namų vonios kambarys, kurio didžioji dalis atsidūrė po bendroje erdvėje esančiais laiptais. Prieš rekonstrukciją šioje vietoje buvo ne kas kitas, o malkų sandėliukas. Dabar čia sutalpinta skalbimo mašina, džiovyklė, gyvatukas. Nestandartinė lubų konstrukcija pasirodė esanti labai tinkama šiems dalykams paslėpti, o geriau matomoje erdvės dalyje užteko vietos patogiai dušo kabinai ir kriauklei. Jaukumo vonios kambariui suteikia atidengtas mūras ir suformuota niša.
Daugelio J. Ambraškaitės kurtų interjerų išskirtinis bruožas – tamsiai raudonos, sodrios vyšninės spalvos sienos fragmentas. Šis akcentas kuria natūralios prabangos įspūdį. „Tiršta, raudono vyno spalvos siena ne tik suteikia išskirtinumo – ji duoda ir karališką impulsą, kas labai svarbu istorinėje senamiesčio erdvėje. Bet ne tai svarbiausia. Įrenginėdama butus ar visuomeninius objektus visuomet didelį dėmesį skiriu spalvoms. Gerai jaučiamės tokioje aplinkoje, kurioje vyrauja jaukios, šiltos, „valgomos“ spalvos. Jos kelia „sotumo“, o kartu – estetinio pasitenkinimo jausmą. Šiame bute tai burokėlių, trešnių ar vyšnių raudonis, kavos su pienu, vanilės atspalviai.“
Paprastoje, bet subtilioje aplinkoje atsiskleidžia kolekciniai meno kūriniai – senųjų meistrų drobės, autentiški grafikos darbai. Iš jų sklindanti šviesa tarsi persmelkia buto erdvę ir pakylėja virš kasdienybės, suteikdama tęstinumo pojūtį.
