Pastebėjote, kad drėksta rūsio sienos, atsirado pelėsis, lupasi apdaila ar tekantis per sieną vanduo palieka savo pėdsakus? Vadinasi, jūsų namo hidroizoliacija neveikia taip, kaip turėtų. Numoti į tai ranka nereikėtų – tai ne tik nemalonu, tačiau taip pat nežinia, ar drėgmė nepakils iki gyvenamųjų patalpų sienų.
Yra trys pagrindinės įtrūkimų ir vandens sunkimosi rūsiuose priežastys. Pirma, hidroizoliaciją įrengusių statybininkų darbo kokybė gali būti prasta. Antra, namas galėjo nusėsti ir dėl to atsirado įtrūkimų grindyse arba sienose. Trečia, vandens lygis iš lauko gali būti pakilęs ir spausti vandenį per sienas. Drėgmė dažnai pradeda sunktis per grindų ir sienų sujungimą, arba per grindų ar sienų įtrūkimus.
Sutvarkyti hidroizoliaciją iš išorės yra kur kas geresnė išeitis. Viena iš priežasčių yra didesnis medžiagų pasirinkimas ir geresnė drėgmės kontrolė (pvz, jei matote, kad tai reikalinga, atliekant kasybos darbus tuo pačiu galima įrengti ir drenažą). Išoriniam hidroizoliavimui galima rinktis prie pamato tvirtinamas dangas, tokias kaip bentonitinis molis, guminė EPDM danga ar aukšto tankio polietilenas ((HDPE), tradicinis ruloninis bitumas, įvairūs tepami produktai bei kiti variantai. Pasirinkimų daug pagal kiekvieno ekonomines galimybes, tačiau nuo tokio sprendimo dažnai atbaido kasybos darbų kaina. Ir ne tik kaina – jei esate pasisėję pievelę, susitvarkę aplinką, nenoras darkyti išpuoselėtą gerbūvį yra visiškai suprantamas.
Kita priežastis, kodėl geriau būtų įrengti hidroizoliaciją iš išorės yra kapiliarinė drėgmė. Betonas yra porėta medžiaga ir drėgmė gali skverbtis į sienos vidų. Todėl net ir įrengus analogišką sprendimą kaip iš išorinės pusės (pvz. bitumo sluoksnį), jis apsaugos tik vidinį sienos paviršių, tačiau nedarys jokios įtakos visai sienos konstrukcijai. Drėgmė esanti betone, pamažu jį ardys, be to, per betono poras ji gali pradėti kilti į viršų link jūsų gyvenamųjų patalpų sienų.
Tačiau ši padėtis turi daugiau nei vieną išeitį ir egzistuoja priemonių pakankamai efektyviai hidroizoliuoti pamatus iš vidaus, neatliekant jokių kasybos darbų. Kai tenka remontuoti šiuo būdu, naudojamų medžiagų rūšių spektras gerokai susiaurėja, tačiau toks būdas šiuo atveju bus bene patogiausias.
Prieš pradedant hidroizoliuoti sienas iš vidaus būtina sutvarkyti įtrūkimus, kurie galėjo kilti dėl pamato sėdimo ar dėl drėgmės poveikio. Rinkoje egzistuoja įvairių produktų, skirtų būtent betono remontui, o jei problema yra spaudiminis vanduo, bene geriausias variantas būtų greitai stingstantys remontiniai mišiniai.
Kitas, kiek sudėtingesnis metodas yra injektavimas. Šiuo atveju gręžiamos ertmės, į kurias vėliau leidžiamas sandarinantis mišinys. Tiesa, reikia pastebėti, kad tokiam darbui reikės specialios įrangos, todėl teks arba ją nuomotis arba kviesti specialistus.
Pamatams hidroizoliuoti iš vidaus gali būti naudojamos ant paviršiaus tepama kristalinė hidroizoliacija, Ši hidroizoliacijos rūšis įsiskverbia ne tik į paviršių, tačiau ir į visą sienos struktūrą bei betono ertmėse augina kristalinius darinius, kurie efektyviai stabdo vandens pratekėjimą. Kita vertus būtina prisiminti, kad tokia medžiaga gali užpildyti tam tikro dydžio ertmes – nors kai kuriais atvejais kristalinės struktūros gali užaugti ir didesnės, taip užpildydamos stambesnes ertmes, tačiau joms augant, silpnėja jų mechaninės savybės ir atsparumas vandens spaudimui. Dėl šios priežasties geriausia neperžengti gamintojo nurodytų parametrų. Šią priemonę lygiai taip pat galima naudoti ir įrengiant hidroizoliaciją iš išorės, nors, kaip jau minėta, tam egzistuoja ekonomiškesnių ir įprastesnių pasirinkimų.
Nors kiekvienas preparatas turi skirtingus reikalavimus, darbas su šia medžiaga atliekamas panašiai.
Visų pirma, jokie mišiniai gerai nesąveikaus, jei tepsite juos ant padengtų sienų, todėl teks pašalinti apdailą. Kita vertus, tai maža problema – rūsio sienos, jei rūsys negyvenamas, gali būti apdailintos labai paprastai arba apskritai neapdailintos. Reikėtų nušveisti visą tinką ar dažus švitriniu popieriumi, vieliniu šepečiu arba smėliapūte. Taip pat tokį paviršių reikia nuvalyti nuo dulkių ir kitų nešvarumų. Antras svarbus aspektas yra šiuos produktus tepti ant drėgno betono, taip pat po aplikacijos (kol medžiaga skverbiasi į konstrukciją) reikia gamintojo nurodytą laiką užtikrinti paviršiaus drėgnumą.
Esant didesnėms problemoms dėl drėgmės, verčiau pasikliauti injektuojamąja hidroizoliacija. Tai daugiau darbo reikalaujantis būdas, tačiau veiksmingas, be to, gerai užkerta kelią kapiliarinei drėgmei. Šiuo atveju specialūs hidroizoliacinių savybių turintys mišiniai panašiu į jau minėtą metodą injektuojami į sieną ir ją užsandarina, apsaugodami nuo galimos drėgmės iš išorės.
Panašiu būdu galima įrengti išorinę hidroizoliaciją iš vidaus. Jei pirmuoju atveju gręžiamos tam tikro gylio ertmės, šiuo atveju reikiamose vietose gręžiama per visą sieną ir per ertmes leidžiama specialios medžiagos, kurios užpildo tarpą tarp sienos ir grunto iš išorės, sukurdamos nepralaidžią membraną. Tai itin efektyvu, tačiau reikalauja daugiau darbo, be to, tikrai gali prireikti specialistų pagalbos.
