Kas jums asocijuojasi su visaverčiu poilsiu užmiesčio name? Žinoma – gerai išsikaitinti pirtyje ar saunoje. Bet svarbu suprasti, kad gera savijauta priklauso ne tik nuo to, kokiomis gydomosiomis savybėmis pirtis pasižymi. Ne mažesnę reikšmę turi ir tai, ar ji tinkamai suprojektuota ir pastatyta. Apie tai galvoti reikia dar braižant projektą.
Suomiška“ sauna ir „rusiška“ pirtis panašios įrengimu ir poveikiu žmogaus organizmui. Tačiau esama ir skirtumų: svarbiausias jų – oro kokybė patalpoje, tiksliau tariant – temperatūra ir drėgnumas. Pirtyje oras įkaista iki 60 ir 70 °С karščio (dažniau iki +40 ir +60 °С), o jo santykinis drėgnumas sudaro 60–80 procentų.
Apliejus vandeniu įkaitusius akmenis, susidaro šiek tiek lengvų garų. Kadangi garų šiluminė talpa gerokai didesnė nei sauso oro, jie gerai sušildo visą organizmą, bet nenupliko kvėpavimo takų.
Karštas saunos oras yra sausas: jo drėgnumas neviršija 5–15 procentų. Oro temperatūra siekia nuo 80 iki 120 °С karščio, tuo metu žmogaus oda įkaista nuo 45 iki 50 °С – daugiau nė negalėtume ištverti.
Tiesa, tokią temperatūrą sausame ore ištverti daug lengviau nei drėgname. Be to, oras pirtyje turi nejudėti, o žmonės ramiai sėdėti arba stovėti.
Prieš einant į sauną būtina nusiprasti po dušu. Vienas iš pagrindinių saunos veikimo principų – skirtingų temperatūrų poveikis. Pakaitinus kūną, jį privaloma atvėsinti. Dėl to išėjus iš pirties reikia panirti į šaltą vandenį arba apsipilti juo kūną ir galvą.
Sauną arba pirtį galima įvairiai įrengti, tačiau paprastai jos statomos atskirai arba vienoje iš vidinių namo patalpų. Šiuolaikinę sauna galima įsirengti tiek privačiame name, tiek bute. Abiem atvejais svarbiausia išlaikyti kad pirtyje tinkamą temperatūros ir oro drėgnumo santykį. Kad pirtis greičiau įkaistų ir joje ilgiau išsilaikytų reikiama temperatūra, reikia numatyti šilumos izoliaciją. Tuo pačiu ji padės apsaugoti sienas, lubas ir grindis nuo drėgmės poveikio.
Norėdami pirtyje ar saunoje sukurti kuo geresnį mikroklimatą, statykite ją iš medžio. Iš vidaus patalpą galima apkalti spygliuočių lentomis. Jos pasižymi vertingomis savybėmis: mažu laidumu šilumai, poringumu, didele vandens ir šilumine talpa. Dažnai šiam tikslui naudojamos ir uosio lentelės – jos atsparios drėgmei ir pasižymi gydomosiomis savybėmis.
Spygliuočių lenteles prieš apkalant reikia specialiai apdoroti, kad neatsirastų sakų dėmių. Lentelių nereikia dažyti ar lakuoti, nes patalpai įkaitus danga trukdys garams pasišalinti. Be to, ji gali skleisti nuodingas medžiagas.
Kadangi pirties, o ypač – saunos – sienos, grindys ir lubos žiemą turi atlaikyti didelį temperatūrų skirtumą (minusinė temperatūra lauke ir +100–120 °C viduje), labai svarbu užtikrinti tinkamą šių patalpų termoizoliaciją. Tam naudojamos įvairios apšiltinimo medžiagos: akmens ir stiklo pluošto gaminiai, putplastis arba ekstrudinis putų polistirenas, džiuto pluoštas arba juosta, samanos ir kt.
Patalpos temperatūrai esant aukštesnei nei lauko, drėgni vandens garai, kurių slėgis aukštesnis nei atmosferos slėgis, veržiasi į išorę. Pereidami per termoizoliacinę medžiagą jie netenka šilumos, kaupiasi joje, o medžiaga drėksta. Taip prastėja termoizoliacinės medžiagos savybės. Siekiant to išvengti, apšiltinimo medžiagą reikia apsaugoti nuo karšto ir drėgmės prisotinto oro – įrengti nuo garų apsaugantį barjerą. Šis barjeras gali būti iš plastikinės plėvelės, pergamino arba nuo garų saugančios membranos. Vis dėlto, geriausia naudoti termoizoliacinę medžiagą su folijos juostele, kad garai būtų ne tik sulaikomi, bet į saunos ar pirties vidų iš dalies sugrįžtų šilumos energija. Taip apšiltinus ir apsaugojus nuo garų, galima net keletą kartų sumažinti kuro sąnaudas, naudojamas temperatūros režimui palaikyti.
Po pirties ar saunos lubomis oras yra karščiausias, todėl joms apšiltinti tinka medžiagos, aukštoje temperatūroje išsaugančios savo savybes ir neišskiriančios kenksmingų medžiagų. Luboms šiltinti negalima naudoti putplasčio ir ekstrudinio putų polistireno, nes jie nenaudojami aukštesnėje nei 60–70 °C temperatūroje. Kita vertus, šios medžiagos tinka prausyklos ir poilsio kambario luboms.
Šiais laikais galima įsigyti specializuotų gaminių iš akmens vatos, sukurtų specialiai saunoms ir pirtims šiltinti. Montuojant plytelių sandūras galima apklijuoti lipnia aliuminio juosta. Lubų šiltinimui dažniausiai naudojami akmens pluošto gaminiai, kurių storis pasirenkamas pagal klimatą. Vidutinėje klimato juostoje mineralinės lubų apšiltinimo medžiagos storis turi nebūti mažesnis nei 200 mm.
Sienų apšiltinančią medžiagą reikia rinktis pagal šilumos laidumo koeficientą. Kuo jis mažesnis, tuo veiksmingesnė termoizoliacinė medžiaga ir tuo mažesnės jos sąnaudos. Termoizoliacinė medžiaga turi išsaugoti savybes prie aukštos temperatūros, taip pat neturi išskirti nuodingų dujų. Dar viena svarbi apšiltinančios medžiagos savybė – nedegumas. Patys saugiausi yra akmens pluošto gaminiai.
Vertėtų atskirai paminėti apšiltinančias medžiagas iš ekstrudinio putų polistireno. Nors jos puikiai sulaiko šilumą, praktiškai nepraleidžia drėgnų garų, viena techninė savybė verčia nerimauti. Pasirodo, gaisro atveju ši medžiaga išskiria sveikatai itin pavojingus dujų pavidalo cheminius junginius. Todėl šią medžiagą rinktis reikėtų labai atsakingai.
Be abejo, svarbu atsižvelgti į ekologinius standartus. Paprastai ant termoizoliacinės medžiagos pakuotės nurodomas šilumos laidumo koeficientas ir gaminio storis. Jei šių duomenų nėra, apšiltinimo medžiagos geriau nepirkti.
