Raudonkotė ūmėdė (Russula olivacea) – didelė, mėsinga ūmėdė su ryškiai rožiniu ar rausvai raudonu kotu. Kepurėlė rudai raudona su žalsvomis ar alyvine spalvomis. Lietuvoje labai dažna – pušynuose kartais auga didelėmis grupėmis. III kategorija, vertinga.
Kaip atrodo raudonkotė ūmėdė?
Kepurėlė
Kepurėlė 8–15 cm skersmens, jauna pusrutuliška ir apvali, subrendusi – paplokščia ar kiek įdubusi. Paviršius matinis, mėsingas, sausa, kartais suskeldėjusi. Spalva rudai raudona, pilkai raudona ar žaliai ruda – dažnai su rudai žaliomis dėmėmis. Kepurėlės spalva kinta priklausomai nuo augimvietės ir saulės apšvietimo.
Kotas – pagrindinis atpažinimo bruožas
Kotas 3–10 cm, 1–4 cm storio, rožinis ar rusvai raudonas – šis spalvotas kotas išskiria raudonkotę ūmėdę iš daugelio panašių rūšių. Kotas vagotas, vatiškas, kamštiškas. Trama nekarti, be ryškaus kvapo. Sporos spygliuotos, 8–13 x 8–12 mikrometrai.
Kur ir kada ieškoti?
Auga rugpjūčio–spalio mėnesiais spygliuočių miškuose, ypač dažna pušynuose, bet pasitaiko ir lapuočių miškuose. Mėgsta kalkingą dirvą.
- Pušynai – labiausiai mėgstama aplinka
- Kalkinga dirva – svarbi sąlyga
- Sezonas: rugpjūtis–spalis
- Kartais auga didelėmis grupėmis
Raudonkotė ūmėdė virtuvėje
III kategorija. Vertinga ir skani – šviežia ir sūdyta.
- Kepama, troškinamas
- Sūdyta – puiki žiemai
- Nekarti – mirkyti nereikia
Dažniausiai užduodami klausimai
Kaip atpažinti raudonkotę ūmėdę?
Rožinis ar raudonas kotas – išskirtinis požymis. Rudai raudona kepurėlė su žalsvomis dėmėmis, pušynai rugpjūtį–spalį. Kotas retai būna toks ryškiai spalvotas kitose ūmėdžių rūšyse.
Kodėl kepurėlės spalva keičiasi?
Raudonkotės ūmėdės pigmentai reaguoja į saulės kiekį ir dirvos rūgštingumą. Saulėtose vietose – ryškesnė raudona, šešėlyje – tamsesnė su žalsvais tonais.
