Geltonviršė ūmėdė (Russula ochroleuca) – ryški okrinė kepurėlė, kurią sunku nepastebėti miške. Keista situacija: ši ūmėdė Europoje laikoma viena dažniausių, tačiau Lietuvos grybautojams mažai žinoma. Priežastis – deginantis lakštelių skonis, kuris atbaido nepatyrusius. III kategorija.
Kaip atrodo geltonviršė ūmėdė?
Kepurėlė
Kepurėlė 5–10 cm skersmens, jaunų pusrutuliška, vyresnių paplokščia ar plokščia su nedidele duobute centre. Spalva geltona, okrinė ar geltono-alyvuogių atspalvio, centre dažnai intensyvesnė. Paviršius drėgnas, šiek tiek lipnus. Odelė lupasi lengvai – iki 2/3 kepurėlės.
Kotas ir trama
Kotas 4–8 cm, 1,5–2,5 cm storio, baltas, vyresnių pilkštai balsvas. Lakšteliai balti, vėliau pilkšvi, deginančio aštraus skonio – tai pagrindinis skiriamasis bruožas. Trama balta, kiek kieta. Sporos 7–10 x 5,5–8 mikrometrai, melsvai violetiniai dryžiai.
Kur ir kada ieškoti?
Auga spygliuočių ir lapuočių miškuose, labai prisitaikanti rūšis. Sezonas – liepa–lapkritis.
- Eglynai, pušynai, beržynai – augaviečių pasirinkimas labai platus
- Sezonas: liepa–lapkritis (viena vėlyviausių ūmėdžių)
- Europoje labai dažna, Lietuvoje kiek retesnė
- Dažniau rūgščiuose dirvožemiuose
Deginantis skonis – kas tai?
Geltonviršės ūmėdės lakšteliai ir trama turi aštrų, deginantį skonį – tai pagrindinis atbaido veiksnys. Tačiau:
- Aštrumas nekenkia sveikatai – grybas nevenengas
- Termiškai apdorojus skonis žymiai sumažėja
- Blanširavimas (trumpas virimas) beveik visiškai pašalina aštrumą
- Marinuota po blanširavimo – malonaus skonio
Kodėl Lietuvos grybautojams ši ūmėdė mažai žinoma?
Geltonviršė ūmėdė Europoje laikoma labai dažna ir plačiai paplitusia rūšimi. Lietuvoje ji taip pat auga, tačiau grybautojai jos vengia dėl:
- Aštrus skonis
