Žinomiems menininkams Dianai Radavičiūtei ir Sauliui Valiui sodyba Aukštadvaryje netoli Trakų yra antrieji namai. Menininkai čia praleidžia gal net daugiau laiko negu savo bute Vilniaus Užupyje. Rekonstruota sodyba neprarado autentiškos dvasios, o šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę naudotis visais patogumais, kaip ir mieste.
Kiek grakštesnių, nei įprasta, lietuviškoms troboms proporcijų, smailesniu stogu ir ryškiai raudonais langų rėmais sodriai žalių namų kompozicija atsiveria pakilus į nedidelę aukštumą. Menininkai atskleidžia, kad prieš septyniolika metų šios sodybos Aukštadvaryje, netoli garsiosios taisyklingos formos daubos, apie kurios atsiradimą iki šiol sklando legendos ir įvairios hipotezės, rekonstrukcijos pradžią lydėjo atsitiktinumai, vėliau virtę dėsniu – kiekviena esminė sodybos pastato ar aplinkos detalė pavykdavo tik iš trečio karto.
Vietoje, kur pastatyta sodyba, sudėtinga žemės sandara, nes ir netoliese esanti unikali Mažoji Velnio duobė – apskrita gili įduba – yra gerokai žemiau netoliese tyvuliuojančio ežero lygio, tačiau vanduo joje nesirenka. Ši vieta neleidžia skubėti, jos reikia paprašyti, kaip garsiojoje Stalkerio zonoje. Todėl šeimininkams tapo akivaizdu: jeigu pirma pasistatys namus ir tik tada juose apsigyvens, padarys didelę klaidą – dar statant pradedama vertinti ne tik gyvenamoji erdvė, bet ir ta neapčiuopiama namų dvasia, kai susirenka bičiuliai, indų plauti bėgama į ežerą, vėliau namai pamažu prisipildo ne tik funkcionalių, bet ir dekoratyvių interjero detalių. Dianos ir Sauliaus namuose, nepaisant netikėtumų rekonstruojant pastatą, nėra atsitiktinių daiktų.
Pirmame aukšte, svetainėje, priešais didžiulius langus, dalijamus klasikinio stiliaus rėmų, stovi didžiulis masyvus antikvarinis stalas, prie kurio per šventes telpa visa šeima – apie penkiolika žmonių. Šiame erdviame kambaryje XX a. pradžios nuotaiką sukuria antikvariniai baldai ir stiklinis šviestuvas, metantis šviesos atspindžius ant interjero detalių.
Antras aukštas prieš keletą metų žiemą būdavo uždaromas specialiai tam sukonstruotu slankiuoju liuku, kad nereikėtų šildyti papildomos erdvės. Dabar sodyboje gyvenama ir žiemą, antrame aukšte įrengtas miegamasis ir darbo kambarys. Aukšta mansarda atsirado netikėtai. Nors Saulius buvo padaręs maketą, kaip turi atrodyti pastatas, parvykęs iš kelionės stogą rado gerokai labiau iškeltą – darbininkai tiesiog nepanoro trumpinti gegnių. Siekiant nežeminti netikėtai paaukštėjusių lubų, stygas nutarta palikti atviras, taip vizualiai praplečiant erdvę.
„Mes visi be išimties atiduodame buičiai duoklę, tačiau mudu su Sauliumi esame menininkai ir tas kūrybinis pradas vis atsiliepia. Tai ką nors konstruoji, tai ką nors užsitiesi ne kaip pas visus. Tad kaupiasi tam tikri daiktai, kurie aplinką paverčia sava. Žinome, kas tą daiktą dovanojo, iš visa ko po kruopelę suformuojama istorija. Keista, kaip žmonės gyvena visiškai lediniuose, švariuose architektūriniuose interjeruose, kuriuose nejusti asmenybės individualumo“, – svarsto Diana.
Anksčiau namas buvo kūrenamas malkomis, tačiau dar 2002 m. buvo nutarta įsirengti pažangų geoterminį šildymą, o krosnys ir židinys liko kaip autentiškos interjero detalės, jaukumo suteikiantys elementai, kuriuos smagu pasikurti šaltais rudens vakarais. Senoji autentiška viryklė iki šiol naudojama pagal paskirtį, o ant jos pagamintas valgis ypač skanus.
Sodyba visą laiką buvo pertvarkoma tarsi sukantis savotiškame pažinimo, apmąstymų rate – kai sprendimai kyla vienas iš kito, kinta. Vienas iš ūkinių priestatų turėjo būti malkinė. Jau buvo išbetonuotas nedidelis pamatas, tačiau šioje vietoje atsiveriantis vaizdas į laukus buvo toks įkvepiantis, kad šeimininkai suprato – čia būti malkinei per gerai. Ši nedidelė patalpa tapo dirbtuvių tęsiniu, pagrindine kūrybinės erdvės dalimi. Autentiškoje daržinės sienoje, atsidūrusioje nedidelės dirbtuvės pusėje, eksponuojamos išsaugotos gyvenamojo pastato durys ir langas.
T. Serket nuotr.
