Ramiame Aukštaitijos kampelyje, miško apsupty prie tvenkinio iškilusi mieste gyvenančių šeimininkų poilsiui skirta sodyba – tarsi šiuolaikiška tradicinės kaimo trobos interpretacija.
Objektą projektavusi studijos „Devyni architektai“ komanda nesistengė atkartoti tradicinei trobai būdingų formų, o jai dekoruoti neieškojo autentiškų rakandų, tačiau išgrynino senovinio kaimo idėją: pabrėžė ryšį su aplinka, interjere pritaikė archajišką šeimos gyvenimo schemą, rinkosi tik lietuviškas medžiagas ir baldus, o darbams atlikti kvietėsi vietinius aplinkinių gyvenviečių meistrus.
Aplink visą namą suprojektuota didelė terasa, nuo jos atsiveria vaizdas į žemiau nusidriekusį sklypą su tvenkiniu, prie kurio pastatyta pirtelė.
Prie tvenkinio stovinčios pirties eksterjerui panaudotos tokios pat apdailos medžiagos, kaip ir pagrindiniam namui. Siekiant išsaugoti stilistinį vientisumą, joje taip pat įstatytas didelis langas su baltai dažytais rėmais.
Užmiesčio sodybos namui statyti buvo pasirinkta erdvi miško proskyna, nedidelė kalvelė – tokia vieta, kur būtų mažiausiai skverbiamasi į natūralią miško aplinką. Ekologiškumas ir pagarba aplinkai buvo vieni svarbiausių principų projektuojant sodybos pastatų kompleksą – gyvenamąjį namą ir pirtį. Tai lėmė ir statinių formos bei statybos ir apdailos medžiagų pasirinkimą. Objektą projektavusių architektų komanda pasiūlė tradicinės, lakoniškos formos pastato su dvišlaičiu stogu projektą, tačiau siekiant, kad jis atitiktų šiuolaikiškų, mieste gyvenančių šeimininkų poreikius, buvo pritaikyti moderniems pastatams būdingi elementai – dideli langai, aukštos lubos, atsisakyta perdangų ir išsaugota erdvė, suprojektuota antresolė.
Miško namo fasadui projekto autoriai parinko derančias prie aplinkos medžiagas – sodybos ir pirties pastatai apkalti vertikaliomis skirtingo pločio, nelygių kraštų pašiauštos faktūros pušinėmis lentomis, padengtomis neutraliu pilkšvu atspalviu. Taip dekoruotas fasadas tarsi įsilieja į miško foną ir lieka kone nepastebimas, kaip akcentas išryškėja tik baltai dažyti didelių langų rėmai.
Medinio beveik 80 m² ploto sodybos namo interjere, kaip ir išorėje, vyrauja paprastumo estetika. Projekto autoriai siekė, kad viduje būtų juntamas erdvės ir laisvumo įspūdis, o pagrindinis dėmesys koncentruojamas į tai, kas yra už namo sienų, nes šioje vietoje tai ir yra didžiausia vertybė. Dėl šios priežasties pagrindinė namo patalpa projektuojama be jokių pertvarų, palikta atvira pastogės erdvė, o jos aukštis siekia net 5 m.
Be to, svetainės zonoje sumontuoti didžiuliai langai, pro kuriuos į monochrominį, lakoniško dizaino šviesiai dažyto kolorito interjerą veržiasi gyvybinga miško žaluma ir tarsi išplečia vidines erdves už namo sienų. Tokio paties įspūdžio projekto autoriai siekė ir rinkdami baldus bendrajai zonai. Buvo svarbu išlaikyti lengvumo ir erdvės pojūtį, taip pat – suteikti namams identitetą pabrėžiant sodybos šeimininkų gyvenimo būdo ir pomėgių ypatumus.
„Medžiotojų nameliu“ pramintos sodybos bendrajame kambaryje ne atsitiktinai akį traukia originalus sienos dekoras – tai šeimininko, aistringo medžioklės mėgėjo, trofėjų kompozicija.
Dauguma sodybos baldų pirkta ar buvo pagaminta Lietuvoje – taip siekiama įprasminti tiek ekologijos, tiek tradiciškumo koncepciją.
Iš antresolės, atskirtos stilizuotais lietuviškais ornamentais dekoruotais turėklais, atsiveria visa bendrojo kambario erdvė.
Gražiame Aukštaitijos regiono miške įrengtoje sodyboje studijos „Devyni architektai“ komanda siekė atkurti ir tradicinį kaimo gyvenimo ritmą, tik šiam tikslui įgyvendinti pasirinko modernią interpretaciją. Senosiose kaimo sodybose visas šeimos gyvenimas sukosi apie stalą – pagrindinę interjero ašį. Atsižvelgiant į tai buvo apgalvota ir šios sodybos bendrojo kambario baldų išdėstymo schema.
Pagal specialų architektės Jurgitos Liubartaitės projektą valgomojo zonai buvo pagamintas itin masyvus ąžuolinis stalas – kad užpildytų didžiulę erdvę ir taptų emociniu jos centru, aplink kurį sukasi visas sodybos šeimininkų gyvenimas. Pagal pirminį architektų projektą bendrajame kambaryje nebuvo numatyta net minkštųjų baldų – tik keletas kėdžių kaip senos trobos gryčioje. Tačiau vėliau, siekiant sukurti komfortišką poilsio aplinką, šios minties atsisakyta ir svetainėje savo vietą vis dėlto rado lakoniško dizaino, neutralaus kolorito sofa.
Praktiškas sprendimas
Didelei erdvei būtina rinktis baldus, kurie atitinka jos proporcijas. Sodybą kūrę architektai šį principą išnaudojo ir praktine prasme: po antresole suprojektuotos virtuvės darbastalis pagamintas kur kas platesnis nei standartinis – taip ne tik patogiau gaminti, bet atsirado ir papildomos vietos virtuvės reikmenims susidėti.
Modernumo ir tradicijos sąsają interjere išryškina originali dekoro idėja: iš šiuolaikiškos medžiagos – baltai dažytos faneros – pagamintas antresolės turėklas su frezuotu stilizuotų liaudiškų motyvų, kuriuos architektė nusižiūrėjo iš tautinės juostos, ornamentu. Privačioji šeimininkų zona ir buitinės paskirties patalpos įrengtos kitame namo gale – po antresolės perdanga. Čia logiškai buvo suprojektuotas vienas miegamasis – kad šeimininkai galėtų patogiai ilsėtis ir nereikėtų laipioti į antrąjį aukštą. Lakoniško dizaino kambaryje – tik pagrindiniai baldai, o dideli langai, kaip ir bendrajame kambaryje, neuždengti užuolaidomis. Anot projekto autorių, tam nėra jokio poreikio, nes sodybą supa tik miškas.
Siekiant sukurti funkcionalią erdvę, koridoriuje įrengtos ir kelios spintos įvairiems buities daiktams susidėti, tiesa, netradicinės – joms architektai sumaniai išnaudojo vietą po laiptais, vedančiais į antresolę. O čia, vientisoje atviroje patalpoje, iš kurios per stilizuotais lietuviškais ornamentais dekoruotus turėklus atsiveria visa bendrojo kambario erdvė, sustatyta net keletas lovų – išties praktiškas sprendimas atokioje miško sodyboje, į kurią pailsėti neretai atvažiuoja ir didesnis būrys miško ramybės ir gaivos išsiilgusių svečių iš miesto.
Visame interjere vyraujantis erdvės, šviesos ir ramybės pojūtis neišnyksta ir pagalbinėse patalpose – čia parinkti estetiški, lakoniško dizaino funkciniai baldai, o didesniems buityje naudojamiems daiktams suslėpti įrengtos spintos po laiptais į antresolę.
Pirmajame aukšte įrengtame šeimininkų miegamajame – tik pagrindiniai baldai, o dideli langai, kaip ir bendrojoje erdvėje, neuždengti užuolaidomis.
Gera idėja
Net ir nedidelėje vonios kambario patalpoje architektai pritaikė dekoro detalių, pabrėžiančių visoje sodyboje vyraujančią koncepciją moderniai interpretuoti tradiciją: vonios kambario grindys ir dušo zonos sienos išklijuotos keraminėmis plytelėmis su subtiliais, švelnių atspalvių etnoraštų motyvais.
Projekto autoriai – studijos „Devyni architektai“ architektai Jurgita Liubartaitė ir Arūnas Skrolis, www.devyniarchitektai.lt.
