Ruduo, kaip ir pavasaris, yra medelių sodinimo metas. Pats tinkamiausias laikas vaismedžiams sodinti rudenį – spalio menuo, kuris sparčiai artėja. Tad paklausėme specialistų, kaip tinkamai pasodinti vaismedžių medelius rudenį.
Kokius vaismedžius tinka sodinti rudenį?
„Sodaitytės medelyno“ savininkė Danutė Manarkienė sako, kad tiek rudenį, tiek pavasarį, galima sodinti visus vaismedžius, bet ruduo yra palankesnis metas sėklavaisiams, dėl jų geresnio ištvermingumo. Ištvermingiausios yra obelys. Kaulavaisiai (slyvos, vyšnios, trešnės) ir lepesnių veislių kriaušės yra jautresni šalčiui, todėl juos sodinant rudenį, nereikėtų sodinimo suvėlinti, kad prieš šalčius jie dar spėtų gerai įsišaknyti. Mažiau rizikuojama, sodinant pavasarį, bet tuomet gali kilti kitos problemos: kaulavaisiai anksti sprogsta, tad negalima suvėlinti sodinimo, o dirva greit sausėja – tenka papildomai laistyti.
Jei sodo augalai auginti konteineriuose (vazonuose) – juos visus galima sodinti bet kada: tiek vasarą per karščius, tiek vėliau rudenį. Augalai persikelia su visu žemės gniužulu, tad labai palengvėja jų įsitvirtinimas naujoje vietoje.
Ekspertė sako, kad svarbiausia yra pasirinkti sveiką, žvalų, tinkamos veislės sodinuką su geromis, nenudžiovintomis šaknimis. Jei kyla įtarimas, kad vaismedis yra padžiuvęs, porai valandų jį reikia įmerkti į vandenį.
Beje, užmirkstanti, drėgna sodo vieta – netinkama sodinimui. Tokioje vietoje žus vyšnios, trešnės ir kriaušės, nes jos nepakelia drėgmės pertekliaus. Kantriausios yra obelys, bet laikui bėgant, sodas gali susirgti vėžiu.
Kaip tinkamai paruošti sodinimo vietą medeliams?
D. Manarkienė teigia, kad individualus sodas savo dydžiu ir struktūra skirsis nuo didelio verslinio sodo. Bet kokiu atveju, pirmiausia pasirinkta sodo vieta yra kultūrinama, nurenkami akmenys, išnaikinami nereikalingi krūmai, kelmai, išlyginamas paviršius. Patręšiama, suariama, iškultivuojama. Ekspertė pabrėžia, kad negalima vienu metu ir tręšti ir kalkinti. Jokios trąšos (organinės ar mineralinės) su kalkėmis nemaišomos.
Jei prie namų yra jau įruoštą veją, kurioje bus sodinama, tiesiog reikia pasiplanuoti, kaip bus išdėstytos vaismedžių eiles. Rekomenduojama sodinukų eiles išdėstyti šiaurės – pietų kryptimi. Taip ir sodinama, pavyzdžiui: eilutė obelų, eilutė vyšnių, eilutė slyvų. Idealu, jei eilutėje augalai išdėstomi pagal ūgį: priekyje, t.y. nuo pietų pusės yra išdėstomi žemesni augalai, einant į šiaurę – ūgis didėja. Taip gaunamas geriausias apšviestumas.
Dažnai klausiama: „O kokio didumo ir gilumo duobę kasti?“. Atsakymas paprastas: neperdidelę ir nepermažą. Duobėje turi laisvai pasiskleisti augalo šaknys ir augalas turi atsidurti jam reikiamam gylyje. Jokiu būdu negalima šaknų užlenkti, užsukti. Jeigu kažkuri šaknies dalis labai ilga, nutįsusi, ją reikia nutrumpinti, nukirpti, bet neužsukti duobėje.
Blogiau paruoštoje dirvoje kasamos didesnės duobės, bet per daug didelės – irgi blogai. Gaunasi taip vadinamasis „vazono efektas“: augalas maitinasi iš to, kas jam pridėta ir visai nesistengia maisto ieškoti aplinkoje. Pirmus metus auga vešliai, gražiai žaliuoja, o paskui staiga nustoja ir gali net sunykti. Iškasus tokį augalą, galima pamatyti, kad jo šaknys už „vazono“ ribų neišėję.
Paskaičiuota, kad medeliams dažniausiai tenka iškasti 0,7 – 0,8 m skersmens ir maždaug 0,6 – 0,8 m gylio duobes. Jei šaknys labai didelės (pvz. slyvų), gali prireikti ir metrinės ar net didesnės duobės. Duobės didumą lemia šaknys.
Kaip iškasus duobę vykstą pats sodinimo procesas?
E-medelyno „Vitaflora.lt“ vadovas Eugenijus Popovas pateikia keletą patarimų, kaip tinkamai sodinti medelius į iškastą duobę. Specialistas sako, kad jei būtina pakeisti dirvožemio pH, duobės dugne reikia įterpti ir įmaišyti kalkes (jei norite jį pakelti) ar sierą (jei norite jį sumažinti). Kalkės ir siera tirpsta lėtai, todėl duobės dugne jos veiks geriau nei paviršiuje. Nedėkite į sodinimo duobę trąšų ar mėšlo, nes galite nudeginti šaknis. Nedėkite daug durpių į sodinimo žemę. Jei dirvožemis labai prastas, jūs galite iškasti gilesnę duobę, įterpti gilesniuose dirvos sluoksniuose organinių medžiagų (komposto, perpuvusio mėšlo, kaulamilčių), stipriai suplūkti, tuomet užpilti dar šiek tiek žemių ir tuomet sodinti. Jei sodinate į smėlį, išvežkite didesnę dalį smėlio iš duobės dugno, atvežkite velėninės žemės, tolygiai įmaišykite šiek tiek perpuvusių lapų komposto ir kaulamilčių.
Duobės dugnas neturi būti plokščias, jis turi siaurėti gilyn. Papurenkite duobės šonus kastuvu, duobės dugne suformuokite kauburį, užtupdykite ant jo šaknis, tolygiai jas paskleiskite, augalas turi būti truputį aukščiau nei augo medelyne (foto dešinėje). Užpilkite žemių ant šaknų, pirštais įterpkite žemę tarp jų, kad šaknys nesusiplaktų krūvon ir kad neliktų oro tarpų. Vis pabaksnokite augalą į dubės dugną, kad lengviau pasiskirstytų žemė ir augalas atsidurtų reikiamoje pozicijoje. Kai užpildėte duobę, suformuokite aplink duobės kraštus sukeltos žemės žiedą, kad laistant neprabėgtų vanduo. Atsitraukite, pasižiūrėkite ar pasodinote tiesiai. Tuomet aštriu sekatoriumi pašalinkite visas negyvas, nesveikas ir susikryžiavusias šakas. Rudenį gali būti atliekami tik smulkūs genėjimo darbai, storesnes šakas genime pavasarį. Apsaugokite augalą atitverdami jį nuo graužikų ir laukinių žvėrių.
Pamulčiuokite dirvos paviršių smulkinta medžių žieve, ji padeda išlaikyti drėgmę, palengvina ravėjimą, praturtina dirvą. Prispauskite mulčių prie žemės. Pasodintas augalas turi būti gausiai palaistytas, ir pirmaisiais augimo metais, jei nėra lietaus, jis turi būti kartą per savaitę palaistomas. Jei jūsų sklype yra vėjuota, augalas turi būti pritvirtintas prie atramos (-ų), kol šaknys po žeme užaugs ir jis visiškai įsitvirtins. Žemaūgių poskiepių medeliai visą gyvenimą turi būti saugiai pririšti.
