Daugelis sodininkų kasmet svajoja apie gausų vaisių derlių. Ir daugelis jų žino, kad pusę sėkmės nulems tinkamai ir laiku atliktas vaismedžių genėjimas. Tas pats taikytina ir vaiskrūmiams. Deja, neretai pasitaiko klaidų, tad metas pasitikrinti, ar tikrai žinote, kuriuo laiku, ką ir kaip būtina genėti?
Bendrai apie genėjimą
Pasirenkant vaismedžių veisles, reikia atkreipti dėmesį į subrendimo laiką, atsparumą ligoms ir šalčiams, apdulkintojus, periodą iki derėjimo pradžios, poskiepį. Dažniausiai vaismedžiams siūlomas paprastosios verpstės vainiko tipas. Jis turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu į viršų, šakos formuojamos vis trumpesnės. Visas šakas stengtis auginti horizontaliai, esant reikalui – atlenkti. Šios formos vaismedžiai primena eglutę. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5 m aukščio. Žinoma, yra ir kitų vainikų tipų, pavyzdžiui, laibosios ar superverpstės, dviliemenės ar triliemenės superverpstės.
Paprastosios verpstės vainiko formos svarbiausias privalumas tas, kad šviesa gerai patenka į jo vidų, todėl medžiai gausiai krauna žiedų pumpurus ir mezga geros kokybės vaisius.
Jau užsiminėme, kad genėjimas – pusė gausaus vaisių derliaus sėkmės. Genint vaismedžius pirmaisiais metais formuojamas vainikas, o derėjimo metais pašalinamos nulaužtos bei ligotos šakos, seni arba ploni ūgliai, atjauninamas vainikas.
Žinoma, labai svarbus yra ir genėjimo laikas. Nugenėti prieš žiemą medžiai labai jautrūs žemai temperatūrai, ir esant žemesnei nei –25 laipsnių temperatūrai, labai nukenčia nuo šalčio.
Medžiai, nugenėti vegetacijos metu, vėlyvą pavasarį arba vasarą lėčiau auga negu medžiai, nugenėti anksti pavasarį, todėl bujojančius, sparčiai augančius, medžius rekomenduojama genėti vėlai pavasarį arba vasarą.
Vasarinių veislių vaismedžius geriausia genėti 10–14 dienų iki derliaus skynimo, o vėlyvųjų – 15–20 dienų iki derliaus skynimo.
Prisiminkite pagrindines genėjimo taisykles
Kokį medelį beįsigytumėte, visuomet turite atminti, kad jaunus, dar nederančius vaismedžius genėti reikia kuo mažiau, ypač vengti trumpinamojo genėjimo. Pradedantys derėti vaismedžiai genimi mažiau, o derantys – daugiau.
Pagrindines vaismedžių šakas svarbu auginti gerai suaugusias su kamienu. Stengtis palikti šakas, augančias 90 laipsnių kampu. Mat jei atsišakojimo kampas smailas, šakos gali išlūžti. Vaismedžio augimą į viršų riboti reikia jam pradėjus derėti.
Formuojamų vaismedžių apatinės šakos turi būti ilgesnės, viršutinės – trumpesnės.
Jaunų vaismedžių vainikas gali būti tankesnis, o derančių – išretintas, kad vaisiai gautų daugiau saulės šviesos.
Jei retinate vainiką, reikia išpjauti susikryžiavusias, į vainiko vidų augančias šakas.
Vėlesniais vaismedžių augimo metais šakas reikia atjauninti – nupjauti skurdžiai augusius šakų galus, kurie paaugo mažiau nei 30 cm.
Sodinant sodą rudenį, genėjimą reikia atidėti pavasariui.
Kai jau žinote pagrindines taisykles, galima aptarti ir populiariausių lietuviškų vaismedžių individualų genėjimą.
Obelys ir kriaušės
Kone populiariausius lietuvių sodų vaismedžius galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku. Atsižvelgiant į vaismedžių amžių, augimo stiprumą bei ištvermingumą žiemą, svarbiausi yra trys genėjimo ir formavimo laikotarpiai.
Pirmasis – vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai – visą žiemą ir pavasarį iki žydėjimo pabaigos. Šio genėjimo metu oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip –10 laipsnių. Žiemą genimos ištvermingesnių veislių obelys ir kriaušės. Tiesa, genint žiemą, negalima ant vaismedžių liemens padaryti didelių žaizdų.
Mažiau ištvermingų veislių vaismedžius geriau genėti po didesnių šalčių, kovą–balandį. Patogiausia, kai baigiama genėti ir šakos surenkamos iki pirmojo purškimo pesticidais – iki balandžio vidurio.
Stipriau augančias, arba atskiras per vešliai augančias obelis ar kriaušes geriau genėti vegetacijos metu, kai jos sulapoja arba net sužydi.
Jei vaismedžiai sodinami pavasarį, būtina juos genėti iškart pasodinus, taip augalai geriau prigis. Persodinant didesnius augalus, jau turinčius vainiką, būtina atkreipti dėmesį į šaknų ir antžeminės dalies santykį. Kuo su silpnesnėmis šaknimis juos įsigijote – tuo daugiau genėti turite.
Antrasis – intensyvaus obelų ir kriaušių augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje. Antrąjį kartą vaismedžiai genimi ir formuojami vasaros pirmoje pusėje. Tokiu metu trumpinamos vaismedžių viršūnės, trumpinami (nugnybiami) šoniniai ūgliai, išlaužiami per stipriai vertikaliai augantys metūgliai. Kai vaismedžiai auga aukštesni negu numatyta, nupjaunamos jų viršūnės.
Viršūnes geriau trumpinti birželio mėnesį, 2–3 savaites po žydėjimo. Tuo laiku patrumpinus viršūnes, viršutinėje augalo dalyje sumažėja augimo hormonų, ir viršūniniai ūgliai auga silpniau.
Dar svarbu nepamiršti birželio mėnesį, kai vešliai auga ir pilnai nesumedėję ūgliai, išplėšti su „pėdute“ viršūnėje stačiai ir į viršų augančius konkurentus.
Pirmoje vasaros pusėje stipriai augančius naujus ūglius galima nugnybti, tuomet silpniau auga likusieji ūgliai, formuojasi daugiau vaisinių šakučių.
Trečiasis – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo. Intensyvaus vaisių augimo, brendimo ir nokimo metu labai svarbu, kad juos apšviestų saulė. Todėl ir reikia, likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo, išgenėti metūglius.
Išgenėjus stipriai augančius ūglius, vaisiai gausiau aprūpinami kalciu ir nuskinti mažiau serga fiziologinėmis ligomis. Stiprius, į viršų augančius metūglius, reikia pašalinti, o horizontaliai augančius ir silpnesniuosius reikia palikti. Paliekamos į viršų augančios vaisinės šakutės su žiediniu pumpuru.
Vasarą ūgliai turėtų būti pjaunami iki pat šakos, nepaliekant stuobrelių, o geriausia išlaužti jas su „pėdute“.
Vyšnios ir trešnės
Svarbu žinoti, kad visi kaulavaisiai genėjami po derliaus nuėmimo.
Formuojant jaunų vyšnių vaismedžių vainikus, reikia išpjauti visus pernelyg žemai iš kamieno augančius ūglius. Jeigu šoninių šakelių nėra, reikia patrumpinti viršūnę.
Vyšnios kamienas formuojamas pagal individualius poreikius ir norus. Pramoniniuose soduose paliekamas 50 cm aukščio kamienas, tačiau sodybiniuose skypuose tai trukdys pjauti veją, todėl rekomenduojama palikti apie 80 cm aukščio. Jeigu šoninių šakelių daug, kas 60 cm paliekama po 3–5 skeletines šakeles.
Po 6–7 metų reikia pradėti riboti medžių aukštį ir plotį. Kasmet atjauninti 2–3 šakas – gerokai jas patrumpinti iki jaunesnių ūglių.
Visų šakų atjauninti per vienerius metus nereikėtų, nes gali sumažėti derlius, be to, taip nualinamas medis. Per metus galima atnaujinti 1/3 vainiko. Jei vyšnios pernelyg išstypsta į viršų, tenka nupjauti ir viršūnes.
Visais atvejais išgenimos silpnos, ligotos per žemai augančios, nusvirusios, šakos.
Tuo tarpu, trešnių vainikai būna retesni, todėl jų šviesinti nereikia. Trešnių vaismedžių kamienai formuojami kaip ir vyšnių. Jeigu šoninių šakelių vaismedis turi daug, kas 60 cm reikia palikti po 3–4 skeletines šakeles.
Vasarą, nuskynus derlių, trešnės turėtų būti atjauninamos ir žeminamos. Augantys ūgliai nugnybiami vasaros pradžioje, tiesa, retose vainikų vietose ūglius nugnybti reikėtų du kartus: pirmąjį kartą jiems paaugus iki 10–15 cm ilgio, o antrąjį kartą – vasaros pabaigoje.
Po 6–8 metų trešnes reikia atjauninti. Kiekvienais metais rekomenduojama įpjauti 2–3 šakas, paliekant ilgą stuobrelį, kad šaka atsinaujintų, o pernelyg ilgas šakas – patrumpinti.
Slyvos
Specialistai pastebi, kad genimos slyvos būna ištvermingesnės šalčiui, anksčiau pradeda derėti ir veda geresnės kokybės vaisius. Tik ką pasodintas slyvas imtis genėti reikėtų pavasarį. Viršūnės ūglį reikia patrumpinti 80 cm aukštyje, taip pat pašalinti smailiu kampu su liemeniu suaugusius ūglius ir dalį šoninių šakučių, jei jų yra daugiau nei penkios. Palikti reikėtų 3–5 tvirtas, tinkamu kampu augančias šakas. Pirmoji būsimojo vainiko šakelė paliekama 0,5–0,8 m (pagal poreikį, kaip ir vyšnių) aukštyje nuo žemės, visos kitos – šalinamos.
Gegužės mėnesį naujas šakeles reikia atlenkti. Antraisiais metais birželį reikia patrumpinti ūglių viršūnes ir tą patį pakartoti rupgjūtį–rugsėjį.
Trečiųjų ir ketvirtųjų metų pavasarį apie maždaug 40 cm virš viršutinės vainiko šakos taip pat reikia atlenkti ūglius trečiojo aukšto skeletinėms šakoms. Augesni ūgliai trumpinami trečdaliu, silpnesni paliekami.
Vasarą pradedama reguliariai genėti: visi ilgesni kaip 30 cm iš liemens augantys ūgliai patrumpinami, t. y., paliekama tik po penkis lapus. Labai ilgus ūglius galima visai pašalinti.
Vėlesniais metais, nuėmus derlių, vainikas retinamas, trumpinamas liemuo, išpjaunamos šalia kamieno augančios šakos. Genint visada reikia palikti vieną vienmetį ūglį, kad trukdytų susidaryti kitiems stipriems ūgliams. Pavasarinio genėjimo metu svarbu išpjaustyti senas, išlūžusias, ligotas šakas.
Medžiams genėti reikalingi įrankiai
Tam, kad genėjimas netaptų didelių iššūkiu, be abejonės, turite apsirūpinti reikiamais įrankiais. Genėjimo procese visuomet pravers sekatorius, kuriuo galėsite tiksliai ir lengvai nukirpti smulkesnes šakas ar ūglius. Sekatoriumi lengva genėti, mat rankos greitai nenuvargsta, krūvis pasiskirsto vienodai visiems pirštams.
Pravers ir sodo žirklės. Jomis galima apkarpyti plonesnes medžių šakas ar krūmus.
Dar neišsiversite be pjūklo, kuriuo galima nupjauti didesnes ir storesnes šakas. Specialūs, genėjimui skirti pjūklai turi patogias ilgas rankenas, tad galėsite pasiekti aukštesnes šakas be kopėčių. Be to, specialiai genėjimui skirti pjūklai nuo įprastų skiriasi tuo, kad jais pjaunant šaka neužspaudžiama pjūklo ir jo nestabdo. Jei yra galimybė rinktis genėjimo pjūklą, rinkitės išlenktą, tuomet nenaudodami didelės jėgos galėsite nupjauti aukštai esančias šakas.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad visas stambesnes, didesnio skerspjūvio (2-3 cm) žaizdas reikia dezinfekuoti ir užtepti ar užpurkšti sodo tepalu. Tad jo taip pat būtina turėti savo sandėliuke.
