Jei jūsų žemės sklypas nėra valstybės saugomoje teritorijoje, norint išsikasti kūdrą leidimo nereikia – neribojamas nei jos gylis, nei plotas. Tiesa, apribojimų gali rastis, jei jums priklausanti sklypas yra karstiniame regione.
„Regioniniame parke yra tam tikrų apribojimų. Yra vietų, kur iš esmės draudžiama – užliejamos pievos, natūralios pievos. Jeigu kasama saugomoje teritorijoje, bet kokiu atveju tai reiktų suderinti su saugomos teritorijos direkcija. Gylio ribojimo nėra – tvenkinio bet kokiu atveju nepadarysi. 0,1 ha plotą užimančiai kūdrai projekto nereikia – draustinio teritorijoje didesnio telkinio žmogus išsikasti negalėtų. Kuo didesnis telkinys, tuo saugomoje teritorijoje didesnis poveikis aplinkai“, – naujai įsigaliojusią dirbtinių vandens telkinių įrengimo tvarką komentuoja Nemuno deltos regioninio parko direktorius Ramūnas Lydis.
Norintiems išsikati vandens telkinį Valstybinio parko teritorijoje parenkant vietą būtina gauti parko direkcijos sutikimą. Jei numatoma, kad vandens telkinio plotas bus didesnis nei 10 arų, gali tekti parengti ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą.
Kūdrą kasti melioruotoje žemėje, teks gauti savivaldybės leidimą.
Įsigaliojus naujajai tvarkai, vandens telkinius draudžiama kasti pelkių ir šaltinynų teritorijose, kurių plotas didesnis nei 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis nei 1 m; nenaudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose; potvynio metu užliejamose teritorijose; natūraliose pievose ir akmenynuose; miško žemėje, išskyrus atvejus, kai įrengiamas iki 0,1 ha ploto dirbtinis vandens telkinys, kurio įrengimas numatytas miškotvarkos projekte; gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kai vandens telkinys nesusijęs su draustinio paskirtimi ir didesnis nei 0,1 ha.
Iškastą gruntą atiduoti kaimynui arba tiesiog parduoti draudžiama. Jis turi likti to paties žemės savininko valdose.
Kasantys vandens telkinį privalo užtikrinti, kad vykdant darbus nebus iškirsti saugotini medžiai, sunaikintos ar keičiamos saugomos reljefo formos, sunaikintos ar paveiktos saugomų augalų, gyvūnų ar grybų radavietės ar augavietės. Taip pat neturi būti pažeistos melioracijos sistemos. Įrengiamo vandens telkinio kranto linija negali būti arčiau kaip 3 m iki storesnių nei 30 cm skersmens saugotinų medžių kamienų.
Kita būtina sąlyga – nuo tvartų, mėšlidžių, mechanizacijos dirbtuvių ir kitų taršos objektų iki dirbtinio vandens telkinio atstumas turi būti ne mažesnis nei 10 metrų.
Iškastą gruntą atiduoti kaimynui arba tiesiog parduoti draudžiama. Jis turi likti to paties žemės savininko valdose. Jei gruntas nereikalingas tame sklype, kuriame atsirado kūdra, galima jį pervežti į kitą ūkininkui priklausančią teritoriją.
Ramūnas Lydis pastebi, kad Nemuno deltos regioniniame parke vandens telkiniai dažniausiai kasami siekiant neprasilenkti su priešgaisrinės saugos reikalavimais – „jei statai ūkinį pastatą, gaisrininkai paprašo vandens telkinuko, iš kurio būtų galima imti vandenį gaisro metu“.
Nemuno deltos regioninio parko direktoriaus teigimu, kūdrų kasimas bent jau iki šiol netapo masiniu reiškiniu.
„Tvarka iki aprašo įsigaliojimo nebuvo nustatyta. Jeigu buvo pasakyta, kad dirbtinius vandens telkinius buvo galima įrengti draustinyje, bet kaip jį įrengti ir su kuo derinti nebuvo pasakyta. Šiuo metu nustatytas pats mechanizmas, kaip žmogui tvenkinį pasidaryti“, – apie naujai įsigaliojusio dirbtinių vandens telkinių įrengimą reglamentuojantį aprašą kalbėjo R. Lydis.
Plačiau apie naująją dirbtinių vandens telkinių įrengimo tvarką rasite čia.
