Jei turite nors lopinėlį žemės, greičiausiai auginate kokį nors augalą, nokinantį skanius vaisius: obelaitę ar kriaušę, serbentą ar šilauogę, braškes ar žemuoges. Tai mums įprasti sodo augintiniai, kurių vaisius mėgstame. Bet juk yra ir nemažai tokių, kurių derlius irgi labai skanus, bet jie retai auginami – gal todėl, kad palyginti neseniai atkeliavo į Lietuvą ir yra dar per mažai žinomi. Tad pristatome TOP 10 įdomesnių vaisių, kurie puikiai auga ir dera mūsų krašte, nors yra kilę iš tolimų šalių.
1. AKTINIDIJA (Actinidia) – vijoklinis augalas, kurią matome pagrindinėje nuotraukoje, tad ją reikia sodinti šalia atramų, kad turėtų kur vyniotis. Iš tiesų aktinidijų vaisiai pasaulyje geriau žinomi kaip kiviai, tik ši stambiavaisė rūšis Lietuvoje neauga, nes jai čia per šalta. O štai dvi kitos rūšys – margalapė ir smailialapė, sunokinančios smulkesnius vaisius, pas mus puikiai auga ir dera.
Vaisiai būna stambaus riešuto dydžio, žali arba rausvi, sunoksta rugsėjį. Sunokę vaisiai pasižymi saldžiarūgščiu skoniu, jie vitaminingi ir sveiki, tik gan greitai nubyra nuo šakelių. Margalapės aktinidijos lapai marginti baltai rausvomis dėmėmis, tad augalas dažnai sodinamas ir kaip dekoratyvinis, o smailialapės lapai žali.
Aktinidijos turi dvi įdomias savybes. Viena ta, kad norint sulaukti derliaus, reikia šalia sodinti du augalus – vyrišką ir moterišką, antraip uogų nebus. Tiesa, jau yra sukurtos ir savidulkės veislės, derančios po vieną, bet jos paprastai sunokina mažai uogų.
O dar įdomu tai, kad aktinidijas mėgsta katės, jos trinasi į šių augalų stiebus panašiai kaip į valerijonus, nes jas traukia kvapas, bet jei augalas pakankamai didelis, tai katės bėdos nepridarys. Reikia pažymėti, kad aktinidija – vienas iš tų retų vaismedžių, kurie gerai dera ir ne saulėtose vietose.
2. Nokinančių valgomas uogas SAUSMEDŽIŲ (Lonicera) rūšių Lietuvoje auginama keletas. Tai kamčiatkinis, melsvauogis ir valgomasis. Jie kilę iš Sibiro, Kamčiatkos ir kitų Tolimųjų Rytų regionų. Šie iki 1-2 m aukščio užaugantys krūmai ypatingi tuo, kad vieni pirmųjų mūsų krašte sunokina valgomas uogas, anksčiau už braškes ir žemuoges. Tiesa, uogos gan rūgščios, bet kaip pirmosios ir turinčios daug vitaminų bei mineralų, yra labai vertinamos. Uogos tamsiai mėlynos, su vaškiniu apnašu, pailgos, apie 2-3 cm ilgio. Kadangi šie augalai kilę iš šaltųjų regionų, tai šalčiui jie visiškai atsparūs. Augalas yra kryžmadulkis, t.y. gerai dera tuomet, kai šalia vienas kito auga du augalai.
3. Apie ŠILKMEDĮ (Morus) jau esame rašę. Šilkmedžiai užauga iki 12-15 m aukščio medžiais arba aukštais krūmais. Lietuvoje auginamas baltasis, juodasis ir raudonasis šilkmedžiai. Jie tarpusavyje labai panašūs, tad lengviausia atskirti pagal uogas. Juodojo šilkmedžio uogos yra juodos spalvos ir rūgščiai saldžios, raudonojo – panašaus skonio ir tamsiai purpurinės spalvos, o baltojo uogos, žinoma, yra baltos (nors yra veislių ir tamsiomis uogomis) ir jos labai saldžios be jokio rūgštumo.
Visų medžių uogos sunoksta birželio pabaigoje arba liepos mėnesį ir greitai nubyra. Jas taip pat labai mėgsta lesti paukščiai. Šilkmedžiai yra gan nereiklūs dirvos derlingumui ir drėgnumui, tik Lietuvoje dažnai apšąla nuo vėlyvųjų šalnų.
Rytuose baltasis šilkmedis labiau žinomas dėl savo lapų, kuriais minta šilkverpio vikšrai, gaminantys plonas šilko gijas. Taip pat Kinijoje baltojo šilkmedžio lapai dažnai naudojami vaistinėms arbatoms – nuo peršalimo, diabetui gydyti ir panašiai.
4. MEDLIEVA (Amelanchier) – dar vienas krūmas, nokinantis skanias uogas. Anksčiau medlievų krūmus, kurie užauga iki 5-8 m aukščio, dar vadindavo ameliankiais arba korintais. Lietuvoje gali augti kelios medlievų rūšys: varpinė, alksnialapė, kanadinė, Lamarko, paprastoji ir kitos. Jos skiriasi aukščiu, lapo formomis ir uogomis.
Visų jų uogos valgomos, bet skaniausios, ko gero yra Lamarko ir kanadinės medlievos. Uogos valgomos šviežios ir džiovintos, jos malonaus skonio, saldžios, tamsiai mėlynos spalvos. Kaip ir daugumą uogų, jas mėgsta paukščiai. Medlieva nėra reiklus augalas, gali augti ne itin derlingoje vietoje ir daliniame pavėsyje, tik tuomet uogų derlius bus menkesnis.
5. GELTONŽIEDĖ SEDULA (Cornus mas). Sedulų rūšių Lietuvoje auga ne viena, bet kaip dekoratyviniai krūmai, tik geltonžiedės sedulos uogos yra valgomos. Šis krūmas gali užaugti iki 5-8 m aukščio. Ankstyvą pavasarį pražysta ryškiai geltonais ir kvapniais žiedais, kuriuos mėgsta bitės. Tamsiai raudonos, pailgos ir 2-3 cm ilgio uogos su stambiu kauliuku sunoksta rugsėjo mėnesį. Jos sultingos, vitaminingos ir vaistingos, gan rūgščios, skoniu primena vyšnias. Ne visai sunokusios uogos yra labai rūgščios, o kai sunoksta – greitai nubyra ant žemės.
Iš geltonžiedžių sedulų vaisių galima gaminti uogienes, kompotus, taip pat ir šaldyti. Augalas yra kryžmadulkis kaip ir valgomasis sausmedis. Mėgsta vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvą, saulėtas vietas. Jei norėsite užsiauginti šią sedulą iš sėklų, reikės kantrybės, nes jos sudygsta tik po 2-3 metų.
6. KININIS CITRINVYTIS arba kininė šizandra (Schisandra chinensis) – dar vienas vijoklinis augalas, Lietuvoje auginamas jau senokai. Jis kilęs iš Tolimųjų rytų, kur laikomas auksiniu augalu. Iš tiesų, visas citrinvytis naudojamas vaistams – jo lapai, stiebai, žievė, uogos. Raudonose ir nedidelėse uogose gausu vitamino, ypač C, taip pat – mineralų bei kitų aktyvių komponentų.
Citrinvyčio preparatais gydomos įvairios ligos: skorbutas, tuberkuliozė, vėžys, dizenterija, bronchitas, išsekimas ir daugelis kitų bėdų. Tiesa, uogų skonis yra gan savotiškas, nes visose augalo dalyse gausu eterinio aliejaus, be to jas reikėtų vartoti saikingai, nes turi stiprų tonizuojantį poveikį. Citrinvyčiai labiausiai mėgsta saulėtas vietas, nerūgščias, derlingas ir ne sausas dirvas, nes jų šaknys driekiasi paviršiumi.
7. OŽERŠKIO (Lycium) uogos pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo, tik dažniausiai parduotuvėse jos parduodamos Goji uogų pavadinimu, ir kartais dar vadinamos super maistu. Tai dar vienas augalas, kilęs iš Tolimųjų Rytų.
Lietuvoje auginamos dvi ožerškių rūšys – dygliuotasis ir kininis, jos abi vadinamos Goji, bet tik kininio ožerškio uogos turi visas tas puikias savybes, dėl kurių vertinamos, o dygliuotojo uogos yra mažesnės vertės. Kininio uogose yra žmogui reikalingų amino rūgščių, polisacharidų, stiprinančių imuninę sistemą bei įvairių naudingų karotenoidų. Taip pat gausu ir kitų įvairių vitaminų ir mineralų. Šios uogos gydymui naudojamos virš 2000 metų kaip vienas svarbiausių vaistų tradicinėje kinų medicinoje. Jas tebenaudoja kraujo ir viso kūno stiprinimui, organizmo tonizavimui bei išsekimo gydymui po ligų, nuo įvairių kepenų ligų ir ypač regėjimo gerinimui. Jos lėtina senėjimą, normalizuoja kraujo spaudimą, stiprina imunitetą, gerina miegą, padeda sergant diabetu ir menopauzės metu. Jos turi ir daugiau visokių teigiamų savybių, iš kurių daugelis įrodyta ir moksliškai. Kinijoje šios uogos vadinamos amžinos jaunystės ir ilgo gyvenimo uogomis.
Krūmai neaukšti ir dygliuoti, nėra reiklūs dirvai, bet Lietuvoje dažnokai apšąla.
8. PAPRASTOJI CIDONIJA (Cydonia oblonga) dažnai dar painiojama su svarainiu, nes anksčiau abu augalai buvo vadinami atvaisomis. Iš tiesų, jie nelabai panašūs: cidonija užauga iki 5-6 m, žydi baltai rausvais žiedais, jos vaisiai stambūs ir pūkuoti, o svarainis – žymiai mažesnis krūmas smulkesniais vaisiais ir raudonai oranžiniais žiedais. Tiesa, abiejų šių krūmų vaisiai labai aromatingi, tik cidonijos jie beveik beskoniai, o svarainio – rūgštūs.
Cidonijas augina dėl stambių ir puošnių žiedų bei, kaip minėta, dėl kvapnių geltonų vaisių, kurie sunoksta rudenį. Vaisiai vitaminingi, ir nors švieži nevalgomi, bet iš jų gaminamos uogienės, gaivieji ir stiprieji gėrimai. Cidonijos mėgsta derlingas ir vidutinio drėgnumo dirvas bei saulėtas vietas.
9. ŽILAKRŪMIS (Elaeagnus) – mums vis dar egzotiškas augalas, nors Lietuvoje buvo auginamas ir prieš šimtą metų. Pas mus auga keletas dekoratyvinių ir dvi nokinačios valgomas uogas žilakrūmio rūšys. Tai gausiažiedis ir skėtinis žilakrūmiai. Jie užauga iki 3-5 m aukščio krūmais, lapeliai sidabriškai žali, o vaisiai – pailgos arba apvalios bei nedidelės raudonos uogos, kurios sunoksta vasaros pabaigoje arba rudenį.
Uogos sultingos, malonaus saldžiarūgščio skonio, su stambiu kauliuku. Jos valgomos šviežios arba perdirbtos. Uoguose gausu vitaminų ir mineralų, amino rūgščių, turi gydomųjų savybių. Krūmai geriausiai auga ir dera ne užmirkusiose ir derlingose dirvose bei saulėtose vietose. Įdomu tai, kad žilakrūmiai ant šaknų turi azotą fiksuojančių bakterijų, tad šį, visiems augalams būtiną elementą gali įsisavinti ne iš dirvos, o iš atmosferos.
10. GUDOBELĖ (Crataegus) – mums gerai žinomas Lietuvos pamiškių medelis arba krūmas. Bet lietuviškosios gudobelės vaisiai nėra skanūs, nors ir labai sveikuoliški. Užtat soduose galima auginti keletą kitų gudobelių rūšių, nokinančių ne tik sveikas, bet ir skanias uogas: švelniąją, pošvelnią, sultingąją, taškuotąją, vėduoklinę bei kt.
Jų visų uogos, tiksliau moksliškai vadinamos obuolėliais, yra sultingos, skanios ir raudonos spalvos (nors yra sukurta veislių ir geltonomis ar rožinės spalvos uogomis). Uogos skaniausios šviežios, bet jas galima džiovinti, šaldyti ar gaminti uogienes. Beveik visos gudobelės turi aštrius dyglius, tad reikia būti atsargiems, skinant uogas. Jos užauga iki 6-10 m aukščio medeliais arba krūmais. Kaip ir dauguma vaisius nokinančių augalų, geriausiai auga derlingose ir vidutinio drėgnumo dirvose bei saulėtose vietose.
