Žalioji siena per vieną sezoną? Ką sodinti rudenį, jei privatumo kieme reikia jau kitą vasarą

Norint kitą vasarą mėgautis nuo kaimynų žvilgsnių apsaugotu kiemu, darbus verta pradėti ne pavasarį, o jau liepą. Vasaros vidurys – tinkamas laikas įvertinti sklypą, suplanuoti želdinius ir paruošti vietas augalams, kurie rudenį bus sodinami kaip natūrali privatumo uždanga.

Tinkamai parinkti medžiai, krūmai, gyvatvorės ir vijokliniai augalai gali ne tik užstoti nepageidaujamus vaizdus, bet ir pristabdyti vėją bei padėti sulaikyti dalį ore esančių dulkių ir kitų kietųjų dalelių.

Vis dėlto siaura augalų eilė nėra visavertė garso izoliacija – pastebimesniam triukšmo slopinimui reikalinga tanki ir pakankamai plati želdinių juosta.

Norint, kad želdiniai jau kitą sezoną atrodytų vešlesni, neužtenka nusipirkti pirmų pasitaikiusių tujų. Reikia įvertinti augalų augimo greitį, galutinį aukštį ir plotį, atsparumą Lietuvos klimatui, dirvožemį, drenažą ir vietos apšvietimą. Augalo poreikių suderinimas su konkrečia sodinimo vieta yra viena svarbiausių gero prigijimo sąlygų, kaip nurodoma Minesotos universiteto medžių ir krūmų sodinimo rekomendacijose.

Prieš planuojant būtina įvertinti atstumus nuo sklypo ribos

Lietuvoje augalų negalima sodinti bet kokiu atstumu nuo kaimyninio sklypo. Kaip primena Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, be rašytinio kaimyno sutikimo taikomi tokie pagrindiniai reikalavimai:

• aukštesni kaip 3 m medžiai ir krūmai šiaurinėje sklypo pusėje sodinami ne arčiau kaip 5 m nuo ribos, kitose pusėse – ne arčiau kaip 3 m;
• 2–3 m aukščio augalai sodinami ne arčiau kaip 2 m;
• iki 2 m aukščio augalai – ne arčiau kaip 1 m;
• kaimyninius sklypus skirianti gyvatvorė sodinama ne arčiau kaip 1 m nuo ribos;
• sumedėjusios lianos sodinamos ne arčiau kaip 0,5 m nuo sklypo ribos.

Šiaurinėje pusėje, kai gyvatvorė pasodinta 1 m atstumu nuo ribos, ji gali būti formuojama iki 1,3 m aukščio, kitose pusėse – iki 2 m. Norint augalus sodinti arčiau, reikalingas rašytinis kaimyninio sklypo savininko arba valdytojo sutikimas.

Liepa: įvertinkite, kur labiausiai trūksta privatumo

Liepos mėnesį kieme paprastai praleidžiame daugiausia laiko, todėl nesunku pastebėti vietas, kuriose jaučiamės stebimi. Atsisėskite terasoje, prie lauko stalo, baseino ar poilsio zonoje ir atkreipkite dėmesį, iš kurių kaimyninių sklypų, namų langų ar gatvės atsiveria tiesioginis vaizdas.

Nebūtina tankiai apsodinti viso sklypo perimetro. Kartais užtenka kelių tikslingai pasodintų krūmų, nedidelės medžių grupės arba želdinių salelės, kad būtų uždengta terasa, vaikų žaidimų vieta ar mėgstamas poilsio kampelis.

Planuodami pasižymėkite:

• kiek tiesioginės saulės gauna pasirinkta vieta;
• ar dirva sausa, drėgna, smėlinga, molinga ar linkusi užmirkti;
• kokio aukščio uždangos reikia;
• kiek vietos galima skirti suaugusiems augalams;
• ar privatumo reikia visus metus, ar tik šiltuoju sezonu;
• ar šalia nėra požeminių komunikacijų, pastatų pamatų ir takų.

Jeigu norite uždengti vaizdą ir žiemą, pagrindą turėtų sudaryti visžaliai augalai. Jeigu privatumas svarbiausias vasarą, galima sodinti lapuočius krūmus, dekoratyvines žoles ir vijoklius.

Rugpjūtis: paruoškite dirvą ir pasirinkite augalus

Rugpjūtį verta pradėti ruošti sodinimo vietas. Pašalinkite daugiametes piktžoles ir senas šaknis, supurenkite suslėgtą dirvą, patikrinkite, ar po lietaus pasirinktoje vietoje neužsilaiko vanduo.

Molinę dirvą geriausia gerinti įterpiant organinių medžiagų – subrendusio komposto, lapinės žemės ar gerai perpuvusio mėšlo. Nereikėtų molingos dirvos gerinti vien smėliu: esant netinkamoms proporcijoms galima gauti dar tankesnę ir prasčiau šaknims pralaidžią masę. Tokią riziką pabrėžia Pensilvanijos valstybinio universiteto dekoratyvinių augalų sodinimo rekomendacijos.

Lengvai smėlingai dirvai pravers kompostas ar kita gerai suirusi organinė medžiaga, padedanti ilgiau išlaikyti drėgmę. Svarbu nepersistengti su trąšomis ir šviežiu mėšlu, ypač tiesiogiai sodinimo duobėje, nes tai gali pažeisti šaknis arba paskatinti pernelyg vėlyvą augimą prieš žiemą.

Gyvatvorė vienoje vietoje augs daug metų, todėl geriau paruošti ne daugybę siaurų duobučių, o vientisą sodinimo juostą. RHS gyvatvorių sodinimo vadove rekomenduojama paruošti maždaug 60–90 cm pločio ir vieno kastuvo gylio juostą. Taip šaknys lengviau plėsis, o augalai augs tolygiau.

Kokią privatumo uždangą pasirinkti?

Rugpjūtį taip pat verta galutinai apsispręsti, ar norite taisyklingos karpomos gyvatvorės, laisvai augančios krūmų grupės, medžių ir krūmų juostos, ar mišraus kelių aukštų želdyno.

RHS pataria vertinti ne tik tai, ar augalas visžalis, bet ir pageidaujamą aukštį, dirvožemį, vietos sąlygas bei būsimos priežiūros apimtį.

Situacija	Geriausias pasirinkimas	Ko vengti
Reikia privatumo ir žiemą	Visžaliai augalai: tujos, kukmedžiai, eglės didesniame sklype, visžaliai rododendrai tinkamoje dirvoje.	Vien lapuočių krūmų, nes žiemą jie neužtikrins tokio pat tankaus vaizdo.
Mažas sklypas	Siauresnės veislės, formuojamos gyvatvorės, vijokliai prie grotelių ar tvoros.	Plačių eglių, lazdynų, didelių laisvai augančių krūmų prie pat sklypo ribos.
Norisi greito vaizdo kitą vasarą	Didesni, jau paauginti sodinukai, derinami su vijokliais arba laikina vienmečių lianų uždanga.	Labai mažų sodinukų vienoje tiesioje eilėje ir lūkesčio, kad jie per sezoną taps kelių metrų siena.
Drėgna arba sunkesnė dirva	Vietos sąlygoms pakantūs, drėgmę geriau toleruojantys krūmai ir gerai paruošta sodinimo juosta.	Tujų ar kitų užmirkimo nemėgstančių augalų sodinimo ten, kur po lietaus ilgai stovi vanduo.
Reikia natūralesnio vaizdo	Mišrus kelių aukštų želdynas: visžalis fonas, lapuočiai krūmai, dekoratyvinės žolės ir vijokliai.	Vienos rūšies „sienos“, jeigu kieme norisi lengvesnio, gyvesnio ir sezoniškesnio vaizdo.

Visžaliai augalai privatumui ištisus metus

Visžaliai augalai išlaiko spyglius ar lapiją žiemą, todėl yra patikimiausias pasirinkimas, kai norima kiemą uždengti visais metų laikais.

Atsižvelgiant į sklypo dydį ir sąlygas, galima rinktis:

• vakarinių tujų veisles;
• paprastuosius arba tarpinius kukmedžius;
• paprastąsias ar serbines egles didesniuose sklypuose;
• kompaktiškesnes kalninių pušų veisles žemesnei uždangai;
• visžalius rododendrus tik rūgščioje, jiems tinkamoje dirvoje;
• kitus klimatui atsparius visžalius krūmus.

Tujos gali suformuoti tankią sieną, tačiau augimo greitis ir būsimas plotis labai priklauso nuo veislės. Pavyzdžiui, ‘Brabant’ paprastai pasirenkama greitesnei formuojamai gyvatvorei, o ‘Smaragd’ auga siauresne, taisyklingesne laja. Tujoms reikia drėgnos, bet neužmirkstančios dirvos. Jaunus augalus būtina saugoti nuo išdžiūvimo – tai nurodoma ir RHS vakarinės tujos ‘Smaragd’ aprašyme.

Kukmedžiai gerai pakenčia pavėsį ir karpymą, o tinkamai prižiūrimi suformuoja itin tankią gyvatvorę. Kitaip nei dauguma spygliuočių, kukmedžiai gali atželti ir iš senesnės medienos. Tačiau būtina žinoti, kad beveik visos kukmedžio dalys yra nuodingos žmonėms ir gyvūnams, todėl šis augalas ne visada tinkamas ten, kur žaidžia maži vaikai ar laisvai vaikšto augintiniai.

Eglės labiau tinka erdviems sklypams, nes ilgainiui gali užaugti labai aukštos ir plačios. Jų nereikėtų sodinti kaip siauros gyvatvorės prie pat tvoros, pastatų ar komunikacijų.

Kalninės pušys dažniausiai tinka žemesnei, laisvai augančiai uždangai, tačiau dauguma jų nesuformuos aukštos privatumo sienos.

Visžaliai rododendrai gali suteikti tankų foną, tačiau jiems reikia rūgščios, humusingos, tolygiai drėgnos ir neužmirkstančios dirvos. Šarminėje arba kalkingoje žemėje rododendrai skurs, todėl prieš juos sodinant verta patikrinti dirvos pH. Apie rūgščią dirvą mėgstančių augalų poreikius rašoma RHS rekomendacijose kalkingoms dirvoms.

Greičiau augantys lapuočiai krūmai

Lapuočiai krūmai šiltuoju sezonu gali suformuoti vešlią, žydinčią ir natūraliau atrodančią uždangą nei taisyklinga spygliuočių siena.

Mišrioms arba laisvai augančioms uždangoms galima rinktis:

• putinalapius pūslenius;
• baltąsias ir palaipines sedulas;
• ligustrus;
• gudobeles;
• lazdynus;
• alyvas;
• forzitijas;
• raugerškius;
• darželinius jazminus;
• šluotelines hortenzijas.

Ne visi šie augalai vienodai tinka taisyklingai karpomai gyvatvorei. Ligustrai, gudobelės ir kai kurios pūslenių veislės gali būti formuojami, o alyvos, jazminai, hortenzijos ir lazdynai dažniau naudojami laisvai augančioms, platesnėms uždangoms.

Pūsleniai vertinami dėl gana spartaus augimo, tankios lapijos ir skirtingų lapų spalvų.

Sedulos taip pat greitai suveša, o kai kurios jų veislės žiemą išsiskiria ryškiai raudonais ar geltonais ūgliais.

Ligustrai lengvai formuojami ir tinka taisyklingoms gyvatvorėms. Tačiau daugelis ligustrų yra pusiau visžaliai: švelnesnę žiemą jie gali išlaikyti dalį lapų, o šaltesnę – juos numesti. Todėl visiško privatumo ištisus metus jie negarantuoja. Apie ligustrų savybes galima pasitikrinti RHS augalų duomenų bazėje.

Dekoratyvinės žolės lengvai ir moderniai uždangai

Jeigu norisi ne masyvios žalios sienos, o lengvesnės, šiuolaikiškai atrodančios uždangos, galima rinktis aukštesnes dekoratyvines žoles.

Tam, priklausomai nuo vietos sąlygų ir pasirinktos veislės, gali tikti:

• miskantai;
• lendrūnai;
• rykštėtosios soros;
• aukštaūgės melvenės;
• kai kurios šalčiui atsparios soruolių veislės.

Svarbu vertinti ne tik bendrą rūšies pavadinimą, bet ir konkrečios veislės aukštį. Miskantų veislės gali siekti nuo maždaug 60 cm iki daugiau kaip 2 m, o kai kurios rūšys užauga dar aukštesnės. RHS augalų atrankoje privatumui kaip vasaros uždanga minimos maždaug 1,5–2 m aukščio miskantų veislės.

Miskantai ir rykštėtosios soros yra šiltojo sezono žolės: pavasarį jos atželia palyginti vėlai.

Senus stiebus rekomenduojama palikti per žiemą ir nukirpti ankstyvą pavasarį, dar neprasidėjus naujam augimui. Todėl visiška privatumo uždanga pavasarį atsikuria tik augalams iš naujo sužėlus.

Nors straipsnis skirtas rudeniniam sodinimui, miskantus, rykštėtąsias soras ir soruoles šaltesnio klimato vietovėse patikimiau sodinti vėlyvą pavasarį, kai dirva sušyla. Rudenį geriau sodinti vėsesnio klimato žoles, pavyzdžiui, kai kuriuos lendrūnus, melvenes, šluotsmilges ir eraičinus. Tokį skirstymą pateikia RHS dekoratyvinių žolių auginimo vadovas.

Dekoratyvines žoles galima derinti su visžaliais krūmais. Tuomet spygliuočiai arba kiti visžaliai augalai užtikrina pagrindinį foną, o žolės suteikia judesio, lengvumo ir sezoniškumo.

Rugsėjis: sodinkite visžales gyvatvores ir vazonuose augintus krūmus

Ankstyvas ruduo yra tinkamas laikas sodinti daugelį visžalių ir pusiau visžalių gyvatvorių. Dirva dar šilta, o oras paprastai būna vėsesnis nei vasarą, todėl augalai praranda mažiau drėgmės ir gali pradėti leisti naujas šaknis.

RHS gyvatvorių sodinimo vadove rekomenduojama visžales ir pusiau visžales gyvatvores sodinti ankstyvą rudenį, o lapuočius – nuo lapų kritimo iki žiemos pabaigos, kol dirva neužmirkusi ir neįšalusi.

Sodindami gyvatvorę pirmiausia ištempkite virvę, kad augalai būtų išdėstyti tiesia linija.

Jeigu kuriama laisvai auganti uždanga, galima sodinti lengvai vingiuojančia linija arba nedidelėmis grupėmis.

Atstumai priklauso nuo rūšies, veislės, sodinukų dydžio ir pageidaujamos gyvatvorės formos. Vienos universalios 40–80 cm taisyklės nėra. Pagal skirtingus augalus RHS rekomenduojami atstumai gali svyruoti maždaug nuo 30 iki 90 cm, o dideliems laisvai augantiems krūmams gali reikėti 1–2 m ar dar daugiau. Visada vertinkite suaugusio augalo plotį, o ne tik tai, kaip sodinukas atrodo pirkimo metu.

Augalą sodinkite tokiame pačiame gylyje, kokiame jis augo vazone arba medelyne. Medžių šaknies kaklelis ir vieta, kur kamienas pradeda platėti į šaknis, turi likti ties dirvos paviršiumi. Per giliai pasodintoms šaknims gali trūkti oro, o augalo pagrindas tampa jautresnis puviniams ir kitoms ligoms.

Pasodinus žemę lengvai prispauskite, tačiau jos stipriai nesutankinkite, ir gausiai palaistykite. Net jeigu lyja, šviežiai pasodintus augalus verta palaistyti, kad dirva gerai priglustų prie šaknų ir neliktų didelių oro tarpų.

Spalis ir lapkritis: sodinkite lapuočius plikomis šaknimis

Lapuočius plikomis šaknimis galima sodinti tada, kai jie numeta lapus ir pereina į ramybės laikotarpį. Priklausomai nuo rudens orų ir medelynų pasiūlos, šis laikotarpis dažniausiai prasideda spalio pabaigoje arba lapkritį ir tęsiasi tol, kol dirva nėra įšalusi ar užmirkusi.

Plikomis šaknimis dažnai parduodami:

• ligustrai;
• gudobelės;
• skroblai;
• bukai;
• lazdynai;
• sedulos;
• lanksvos;
• kai kurios rožių ir erškėčių rūšys.

Tokie sodinukai paprastai kainuoja mažiau nei auginti vazonuose, todėl yra ekonomiškas pasirinkimas ilgesnei gyvatvorei. RHS duomenimis, plikų šaknų augalai parduodami ramybės laikotarpiu ir turi būti saugomi nuo išdžiūvimo.

Sodinukus geriausia pasodinti kuo greičiau. Iki sodinimo šaknis laikykite uždengtas ir drėgnas. Prieš sodinimą jas galima maždaug 30 minučių pamirkyti vandenyje, tačiau nereikėtų palikti vandenyje ilgam ar per naktį. Tokią mirkymo trukmę rekomenduoja RHS medžių ir krūmų sodinimo vadovas.

Skroblų ir bukų gyvatvorės vertinamos dėl to, kad dalis parudavusių lapų, ypač ant reguliariai karpomų jaunų šakelių, gali išsilaikyti iki pavasario.

Todėl jos žiemą užstoja daugiau nei dauguma kitų lapuočių, nors visžalių augalų tankumo neatstoja.

Lapkritis: paskutiniai sodinimo ir apsaugos darbai

Kol žemė nėra įšalusi, užmirkusi ar padengta storu sniegu, galima sodinti šalčiui atsparius lapuočius medžius ir krūmus. Vis dėlto vėlai pasodintiems visžaliams augalams lieka mažiau laiko įsišaknyti, todėl jų sodinimą geriau užbaigti anksčiau.

Po pasodinimo dirvą aplink augalus uždenkite maždaug 5–8 cm storio mulčio sluoksniu. Tam galima naudoti medžių žievę, kompostą, medžio skiedras, susmulkintas šakas ar lapinę žemę.

Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir sumažina staigius dirvos temperatūros svyravimus. Tačiau jo negalima supilti tiesiai prie kamieno ar pagrindinių ūglių. Palikite kelių centimetrų tarpą, kad augalo pagrindas nuolat nedrėktų. Minesotos universitetas rekomenduoja aplink naujus medžius ir krūmus berti maždaug 7–8 cm mulčio sluoksnį, tačiau neuždengti kamieno ir šaknies kaklelio.

Aukštesnius, didesnius ar vėjo lengvai išjudinamus sodinukus galima pritvirtinti prie kuolų. Mažų ir stabiliai augančių sodinukų be reikalo rišti nereikia, nes nedidelis natūralus judėjimas padeda formuotis tvirtesniam kamienui.

Jeigu ruduo sausas, prieš įšąlant žemei būtina gerai palaistyti visžalius augalus. Jų spygliai ir lapai drėgmę garina ir žiemą, o iš įšalusios žemės šaknys vandens pasisavinti nebegali. Sausa dirva prieš žiemą didina spyglių ir lapų išdžiūvimo riziką.

Ką rinktis, jeigu privatumo norite jau kitą vasarą?

Net ir greitai augantys augalai per vieną sezoną nesuformuos kelių metrų aukščio tankios sienos, jeigu sodinami labai maži sodinukai. Greitesniam rezultatui galima rinktis didesnius, jau paaugintus augalus, tačiau jiems reikės daugiau dėmesio ir reguliaraus laistymo.

RHS nurodo, kad mažesni sodinukai paprastai prigyja lengviau, o pusiau suaugę augalai greičiau suteikia norimą vaizdą, tačiau yra brangesni ir pirmus dvejus metus reikalauja ypač rūpestingo laistymo.

Prie tvoros galima įrengti medines groteles, įtemptas vielas ar tinklą ir pasodinti vijoklius.

Atramos turėtų būti įrengtos dar prieš sodinimą. Prie sienos ar tvoros jas patariama atitraukti maždaug 5 cm, o patį vijoklį sodinti maždaug 30–45 cm nuo sienos pagrindo, kad šaknys gautų daugiau lietaus vandens. Plačiau – RHS vijoklių tvirtinimo ir formavimo vadove.

Daugiametei uždangai gali tikti:

• vijoklinės raganės;
• sausmedžiai;
• aktinidijos;
• penkialapiai ir triskiaučiai vinvyčiai;
• gebenės;
• vijoklinės hortenzijos.

Svarbu nepainioti augimo galimybių. Vinvyčiai gali augti labai energingai ir greitai padengti didelį plotą, todėl juos reikia reguliariai kontroliuoti ir saugoti, kad neįaugtų į stogą, latakus ar langų konstrukcijas.

Gebenės yra visžalės, tačiau pradžioje gali augti lėčiau. Vijoklinės hortenzijos taip pat dažnai užtrunka, kol gerai įsitvirtina, todėl nėra pats greičiausias sprendimas kitai vasarai.

Laikinai, vieno sezono uždangai pavasarį prie grotelių galima pasėti:

• vijoklines daržines pupeles;
• vijoklines nasturtes;
• kvapiuosius pelėžirnius;
• kitas greitai augančias vienmetes lianas.

Vijoklinės pupelės per vieną sezoną gali suformuoti tankią lapuotą uždangą. Jos kaip vienmečiai augalai privatumui minimos ir RHS vienmečių vijoklių rekomendacijose.

Sodinkite ne viena linija, o keliomis pakopomis

Dar vienas sprendimas – augalus komponuoti ne viena tiesia linija, o keliais aukštais.

Priekyje galima sodinti žemesnius krūmus ir dekoratyvines žoles, už jų – aukštesnius lapuočius, o fone – visžalius augalus. Toks želdynas atrodo natūraliau, turi daugiau skirtingų tekstūrų ir geriau pristabdo vėją nei viena visiškai neperpučiama siena.

Vėjo užtvaroms rekomenduojama derinti skirtingo aukščio medžius ir krūmus, paliekant želdiniams tam tikrą laidumą. Visiškai tanki siena gali sukelti sūkurius už užtvaros, o mišri, dalį oro praleidžianti augalų juosta vėją slopina palaipsniui.

Dažniausios klaidos sodinant privatumo želdinius

Viena dažniausių klaidų – augalus susodinti per tankiai. Pirmaisiais metais toks želdynas atrodo vešlus, tačiau augalams suaugus pradeda trūkti vietos, šviesos ir oro. Vidinės šakos gali plikti, o tanki ir drėgna lapija sudaro palankesnes sąlygas ligoms.

Gyvatvorių klaidos dažniausiai prasideda ne po kelerių metų, o dar sodinant. Lauko augalų ekspertė Gražina Anusevičienė, konsultuodama apie gyvatvorių auginimą, yra perspėjusi, kad „labai svarbu nesutankinti visžalių ir spygliuočių medelių“ – ilgainiui jie gali pradėti plikti ir sirgti grybelinėmis ligomis.

Panašią mintį papildo ir želdynų specialistė Vaiva Marozienė: formuojant gyvatvorę svarbu nelaukti, kol maži sodinukai užaugs iki norimo aukščio, o pradėti juos genėti anksti, kad krūmai tankėtų nuo apačios.

Sodinimo atstumą reikėtų pasirinkti pagal konkrečią rūšį ir veislę, būsimos gyvatvorės aukštį bei norimą formą, o ne pagal vieną visiems augalams taikomą skaičių.

Taip pat svarbu didelių medžių ir krūmų nepasodinti per arti pastatų, takų, tvorų, požeminių komunikacijų ir sklypo ribos. Prieš sodinimą būtina įvertinti ne tik būsimo augalo aukštį, bet ir lajos bei šaknų sistemos plotį.

Dar viena klaida – tikėtis, kad rudenį pasodintų augalų nereikės laistyti. Jeigu ruduo sausas, naujus želdinius būtina reguliariai lieti iki pat dirvos įšalimo. Net lietingu oru dirva šalia šaknų gumulo gali likti sausa, ypač jeigu augalas buvo auginamas durpingame substrate.

Pirmaisiais ir antraisiais metais naujai pasodintos gyvatvorės drėgmę reikia tikrinti reguliariai.

Paprastas darbų planas nuo liepos

Liepą stebėkite kiemą, pažymėkite atviriausias vietas, įvertinkite vaizdą iš kaimyninių langų ir nuspręskite, kokio aukščio uždangos reikia.

Rugpjūtį pasirinkite augalus, patikrinkite jų galutinį aukštį ir plotį, paruoškite dirvą, pašalinkite piktžoles ir pagerinkite žemę kompostu ar kita gerai suirusia organine medžiaga.

Rugsėjį sodinkite visžales ir pusiau visžales gyvatvores, vazonuose augintus medžius bei krūmus. Neatidėkite visžalių augalų sodinimo iki labai vėlyvo rudens.

Spalio pabaigoje ir lapkritį sodinkite ramybės būsenos lapuočius plikomis šaknimis, kol dirva nėra įšalusi ar užmirkusi.

Vėlyvą rudenį mulčiuokite, prireikus sutvirtinkite didesnius sodinukus ir prieš žiemą palaistykite visžalius augalus, jeigu ruduo buvo sausas.

Pavasarį sodinkite miskantus, rykštėtąsias soras, soruoles ir kitas šiltojo sezono dekoratyvines žoles. Prie atramų galima pasėti greitai augančius vienmečius vijoklius, kurie suteiks laikiną uždangą, kol įsitvirtins krūmai ir medžiai.

Rudenį tinkamu laiku pasodinti augalai dalį šaknų gali pradėti formuoti dar šiltoje dirvoje ir pavasarį anksčiau tęsti augimą. Tačiau galutinis rezultatas priklausys nuo augalų rūšies, sodinukų dydžio, dirvos, drėgmės ir žiemos sąlygų.

Geriausią privatumo uždangą dažniausiai sukuria ne viena itin tankiai pasodinta augalų rūšis, o skirtingo aukščio, pločio, tekstūros ir sezoniškumo augalų derinys. Visžaliai augalai suteikia pastovų foną, lapuočiai – vasaros tankumą ir žiedus, dekoratyvinės žolės – lengvumo, o vijokliai padeda greičiau uždengti tvoras ir groteles.