Židinyje traška ugnis, malkų dėžė tuštėja, o kambarys šyla vangiau, nei tikėjotės. Dažnai kaltas ne židinys ir ne krosnis, o pačios malkos. Malkų drėgnumas lemia, kiek šilumos iš tikrųjų gausite: jei malkos drėgnos, nemaža dalis šilumos, už kurią sumokėjote pinigais ar savo darbu, iškeliauja ne į kambarį, o vandeniui išgarinti.
Apie tai, kodėl malkų drėgnumas toks svarbus ir ką dar namuose verta pakeisti prasidėjus šildymo sezonui, kalba VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėja doc. dr. Aušra Zigmontienė.
Taip pat skaitykite:
Kur dingsta šiluma
Kūrenti rekomenduojama gerai išdžiovintą medieną, kurios drėgnumas neviršija maždaug 20 proc. Kai dega drėgnos malkos, dalis šilumos pirmiausia sunaudojama vandeniui išgarinti. Dėl to krenta degimo temperatūra, kuras sudega ne iki galo, o susidaro daugiau dūmų, kietųjų dalelių ir anglies monoksido.
Paprasčiau tariant – gaunate mažiau šilumos, bet daugiau taršos. Tas pats malkų kiekis šildo prasčiau, todėl jų sunaudojate daugiau, o kaminas ir krosnies vidus greičiau apauga suodžiais.
Kaip atpažinti, ar malkos tikrai sausos
Akimis drėgnumo nustatyti nepavyks, todėl patikimiausia – nebrangus drėgmės matuoklis, kurio galima įsigyti statybinių prekių parduotuvėse. Jo smaigus verta įsmeigti ne į malkos paviršių, o į ką tik perskeltą vidurį: išorė išdžiūsta greičiau nei šerdis.
Yra ir keli požymiai, kuriuos pastebėsite be prietaisų. Sausa malka lengvesnė, jos galuose matyti įtrūkimai, o sudaužtos viena į kitą sausos malkos skamba skardžiai – drėgnos atsiliepia dusliai. Jei degdama malka šnypščia, o jos galuose kunkuliuoja drėgmė, ji dar per šlapia.
Kiek laiko malkos turi džiūti ir kaip jas laikyti
Šviežiai prapjautoje medienoje vandens daug, todėl iš karto kūrenti ji netinka. Natūraliai džiovinamos malkos paprastai brandinamos bent vieną vasarą, o tankesnė mediena – dar ilgiau. Todėl kitos žiemos malkomis verta pasirūpinti pavasarį, o ne tada, kai jau reikia kūrenti.
Kad džiūtų, malkas geriausia laikyti po stogeliu, bet ne aklinai uždengtas – vėjas turi laisvai prapūsti krūvą. Pirmą eilę verta dėti ant padėklų ar lentų, o ne tiesiai ant žemės, ir palikti tarpą nuo sienos. Malkos, apvyniotos plėvele, po kuria kaupiasi kondensatas, džiūsta daug lėčiau.
Perkant malkas verta pasiteirauti, kiek laiko jos džiūvo, o dar geriau – patikrinti matuokliu vietoje. Parduodamos ir kamerose išdžiovintos malkos: jos brangesnės, bet tinka tiems, kas neturi kur laikyti atsargų ilgiau.
Ne tik drėgnumas: kokią medieną rinktis
Lietuvoje dažniausiai kūrenamas beržas, alksnis, ąžuolas ar uosis. Kietesnė mediena paprastai dega ilgiau ir tolygiau, todėl tinka ilgesniam kūrenimui. Ąžuolas džiūsta lėtai, tad jį ypač svarbu laikyti pakankamai ilgai.
Spygliuočių malkos įsidega greitai, bet ir greitai sudega, o jų dervos linkusios nusėsti kamine. Jomis patogu įkurti ugnį, tačiau visą vakarą kūrenti vien jomis nėra geriausia mintis. Rudenį kyla pagunda sudeginti ir sode ką tik nugenėtas šakas, tačiau šviežiose šakose drėgmės daug, todėl jas irgi reikia išdžiovinti. Bet kokios rūšies malkoms galioja ta pati taisyklė – jos turi būti sausos.
Kaip įkurti ugnį, kad būtų mažiau dūmų
Daugiausia dūmų paprastai išsiskiria pačioje pradžioje, kol krosnis dar šalta. Todėl verta išbandyti vadinamąjį įkūrimą iš viršaus: apačioje sudedamos stambesnės malkos, ant jų – smulkesnės, o pačiame viršuje – skalos ir įkuras. Ugnis tada plinta žemyn palaipsniui, malkos įkaista tolygiau, o kaminas greičiau įšyla ir ima gerai traukti.
Įkurti padeda ir sausos smulkios skalos ar natūralus įkuras. Blizgių žurnalų ar spalvotų lankstinukų tam geriau nenaudoti – jie dega dūmingai ir palieka daug pelenų.
Atsinaujinantis kuras – dar ne švarus kuras
Mediena dažnai laikoma tvaresniu pasirinkimu nei anglis ar dujos, nes tai atsinaujinantis išteklius. A. Zigmontienė prašo nepainioti dviejų skirtingų dalykų – kuro atsinaujinimo ir jo poveikio oro kokybei.
„Mediena – tai atsinaujinantis energijos išteklius, tačiau jos deginimas nėra netaršus. Malkų deginimas gali būti reikšmingas smulkiųjų kietųjų dalelių, suodžių, anglies monoksido ir kitų teršalų šaltinis“, – pabrėžia mokslininkė.
Didžiausią rūpestį šaltuoju metų laiku kelia smulkiosios kietosios dalelės KD₂,₅. „Jos tokios mažos, kad žmogus jų nemato, tačiau jos gali prasiskverbti giliai į plaučius, o dalis – ir į kraujotaką. Ilgalaikis jų poveikis siejamas su kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių ligomis, astmos paūmėjimu ir didesne priešlaikinės mirties rizika“, – sako A. Zigmontienė.
Krosnis, židinys ir oras
Svarbu ne tik tai, kuo kūrenate, bet ir kur. Sena krosnis, atviras židinys ar neefektyvus katilas gali išmesti daug kartų daugiau kietųjų dalelių nei modernus, tinkamai sureguliuotas įrenginys. Tačiau net moderniausias katilas neveiks švariai, jei bus kūrenamas netinkamu kuru ar degimo procesui trūks oro.
Kasdienybėje tai reiškia kelis paprastus įpročius. Neuždarykite oro sklendės per anksti, kad malkos „ilgiau rusentų“ – būtent tada degimui ima trūkti oro, o ugnis virsta dūmais. Nedeginkite krosnyje ar židinyje buitinių atliekų, dažytos ar lakuotos medienos, kartono pakuočių. O prieš pirmą kūrenimą pasikvieskite kaminkrėtį: švarus kaminas geriau traukia, todėl ir malkos dega visiškiau.
Kodėl dūmai kaupiasi ties langais
Centralizuotai šildomose miesto dalyse šiluma gaminama didelėse katilinėse ar kogeneracinėse jėgainėse, kur degimas kontroliuojamas, naudojami dūmų valymo įrenginiai, o išmetimai stebimi. Individualių namų kvartaluose kaminai žemi, todėl dūmai išmetami tiesiai ten, kur žmonės gyvena.
„Esant ramiam orui ar temperatūros inversijai, dūmai prastai išsisklaido ir kaupiasi tarp pastatų – maždaug tame aukštyje, kuriame žmonės gyvena, vaikšto ir atidaro langus“, – aiškina A. Zigmontienė.
Oras labiausiai suprastėja, kai sutampa keli dalykai: intensyvus šildymas, transportas ir nepalankūs orai – silpnas vėjas, jokių kritulių, temperatūros inversija. Tai paaiškina pažįstamą rudens vaizdą: ramų, rūkanotą vakarą gyvenvietėje dūmų kvapas jaučiamas net uždarius langus, nors vėjuotą dieną tų pačių kaminų beveik nepastebėtumėte. Aplinkos apsaugos agentūra skelbia oro kokybės stebėsenos duomenis, todėl pasitikrinti, kaip yra jūsų mieste, galima internetu.
Kas keičiasi šį sezoną
Nuo 2026 m. gegužės 1 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose nebegalima deginti kietojo iškastinio kuro – akmens anglių, lignito ir durpių. Prasidėjęs šildymo sezonas bus pirmasis, kai šis draudimas galios visą šaltąjį laikotarpį.
„Tose vietovėse, kuriose anglimis buvo kūrenama intensyviau, draudimas gali pastebimai sumažinti šildymo sezono metu aplinkos oro taršą, tad pirmiausia tai turėtų pajusti individualių namų kvartalų gyventojai“, – sako mokslininkė.
Vis dėlto, anot jos, lemiamas klausimas – kuo anglis bus pakeista. „Toks draudimas yra geras pirmasis žingsnis, tačiau tikrasis rezultatas priklausys nuo to, kuo šios kuro rūšys bus pakeistos ir ar bus atnaujinami šildymo įrenginiai“, – pažymi A. Zigmontienė.
Reikalavimai griežtės ir toliau. Naujoji ES aplinkos oro kokybės direktyva numato, kad iki 2030 m. smulkiųjų kietųjų dalelių KD₂,₅ metinė ribinė vertė sumažės nuo 25 iki 10 µg/m³, o azoto dioksido – nuo 40 iki 20 µg/m³. Mokslininkės teigimu, tam neužteks uždrausti taršiausias kuro rūšis – reikės sparčiau keisti senus šildymo įrenginius, renovuoti pastatus, plėsti centralizuotą šilumos tiekimą ir skatinti mažiau taršias šildymo technologijas.
Namuose pradėti galima nuo paprasčiausio. Sausos malkos, pakankamai oro degimui ir laiku išvalytas kaminas nereikalauja didelių investicijų, o atsiperka iš karto – šiluma lieka kambaryje, o ne išgaruoja kartu su vandeniu.
