Vis brangstantis kuras ir griežtėjantys reikalavimai statinių energiniam naudingumui verčia šalies gyventojus didelį dėmesį skirti pastatų apšiltinimo medžiagoms. Deja, pasak bendrovės „Kauno šilas“, gaminančios polistireninį putplastį, pardavimų vadovo Tomo Čerausko, nors gyventojų sąmoningumas ir supratimas apie apšiltinimo medžiagas auga, tačiau pasitaiko ne viena klaida, kuri trukdo pasiekti optimalią naudą.
„Lietuvoje paplitusi statyba ūkio būdu, kuomet gyventojai, padedami artimųjų ir draugų, patys stato individualius namus ir kitus statinius. Dažnai tai daroma pirmą kartą, todėl klaidų neišvengiama. Dabar klaidų kaina ypač išaugo, nes nuo praėjusių metų pabaigos visi nauji pastatai turi būti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės“, – sako T. Čerauskas ir dalinasi dažniausiai pasitaikančiomis apšiltinimo medžiagų montavimo klaidomis.
Neteisingas apšiltinimo sluoksnio pasirinkimas. Šiltiname pastatus, kad reikėtų kuo mažiau šilumos energijos apšildyti pastatą, mažesni šilumos nuostoliai, pigesnė eksploatacija ir mažiau terštume aplinką. Šių tikslų nepavyks pasiekti, jei skirtingoms pastato konstrukcinėms detalėms nenaudosite labiausiai tinkančių apšiltinimo medžiagų.
„Taupumo ar kitais sumetimais, apšildant pastatą naudojamos ne toks medžiagos, kurios numatytos statinio projekte. Pamatai, grindys, sienos, stogas – visos šios pastato dalys turi skirtingą sąlytį su aplinka, taip pat jas veikia skirtingos jėgos ir svoriai, vadinasi, jas reikia skirtingai apšiltinti. Pavyzdžiui, dėl atsparumo gniuždant pamatai dažniausiai apšildomi EPS 100 ar EPS 150 plokštėmis, išorės sienos – EPS 70 ar EPS 80 polistireninio putplasčio plokštėmis. Taip pat apšiltinimo medžiagos pasirinkimas priklauso nuo medžiagų, naudojamų statiniui statyti: medžio ir betono šiluminė varža yra skirtinga, todėl ir apšiltinimo medžiagų reikės kitokių. Rekomenduoju dėl specifinių sąlygų, tokių kaip grunto drėgnumas ar stogo konstrukciniai ypatumai, papildomai pasitarti su apšiltinimo medžiagų gamintoju dėl geriausio sprendimo“, – siūlo T. Čerauskas.
Drėgna siena. Skubant atlikti apšiltinimo darbus, neįvertinamas paviršius, ant kurio bus montuojama apšiltinimo medžiaga. Didžiausia grėsmė čia kyla dėl drėgno paviršiaus. Klijuojant polistirenino putplasčio plokštes ar kitas medžiagas ant drėgnos sienos, pirmiausia bus blogas sukibimas, gali susidaryti oro tarpai. Kita bėda – vandens garai.
„Apšiltinus šlapią ar drėgną sieną, susidaro papildomas vandens garų užtvaras, kuris blogina sienos termoizoliacines savybes. Sienos drėgmė prieš gruntavimą neturi būti didesnė nei 5 proc. Tai nėra sunku pasiekti, nes betoninės sienos nėra linkusios sugerti drėgmę ir, lietui pasibaigus, greitai išdžiūsta. Svarbiausia nemontuoti apšiltinimo sluoksnio iškritus krituliams ar lyjant, taip pat šiltinamo paviršiaus ir jo aplinkos oro temperatūra turi būti ne žemesnė nei penki laipsniai šilumos“, – pataria T. Čerauskas.
Nenuvalyti paviršiai. Kita daroma klaida, susijusi su sienomis, yra neparuoštas paviršius, ant kurio montuojamas apšiltinimo sluoksnis. Kad būtų geresnis sukibimas, reikia nuo šiltinamo paviršiaus pašalinti skiedinio likučius, silpnas ištrupėjusias plytas, suaižėjusį seną tinką ar kitą silpnai besilaikančią apdailą.
„Didesnis paviršiaus ir šiltinimo medžiagos sukibimas reiškia, kad nesusidarys šalčio tiltų, taip pat nebus pažeistas apšiltinimo plokštės. Todėl kruopščiai nuvalykite ir išlyginkite paviršių – kantrybė ir darbas šaltuoju periodu virs mažesniais šilumos nuostoliais ir šiltesniais namais“, – sako atstovas.
Neteisingai tepami klijai. Apšiltinimo plokštės prie paviršiaus klijuojamos su specialiais klijais: jie tepami vientisai plokščių kraštuose ir dar mažiausiai dvejose plokščių vidurinės dalies vietose. Iš viso klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. apšiltinimo plokštės ploto. Taip pasiekiamas optimalus sukibimas.
„Plokščių klijavimas – vienas atsakingiausių darbų. Kai jos priklijuojamos neteisingai, plokštės lankstosi, nuo judėjimo atsiranda dėmių ir plyšimų. Pro susidariusias ertmes gali skverbtis vanduo ir teršalai, taip pat iš patalpų išeidinėti šiluma“, – kodėl reikėtų kruopščiai klijuoti aiškina T. Čerauskas.
Tarpai tarp plokščių. Šiltinant pastatą, reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į šiltinimo sistemos sandarumą. Montuojant plokštes, gali susidaryti tarpai tarp jų, kurie, laiku nepastebėjus, virs šalčio tiltais. Pasak T. Čerausko, problemą galima išspręsti naudojant papildomas apšiltinimo medžiagas.
„Gamintojams leidžiami iki 3 milimetrų plokščių ilgio ar pločio nuokrypiai, todėl nedideli plyšiai tarp plokščių susidaryti gali. Jei apšiltinimo plokščių sluoksniai montuojami vienas ant kito, tuomet plokštės turi persidengti, kad siūlės būtų uždengtos. Jei pastebėjote, kad yra tarpeliai tarp apšiltinimo medžiagos, juos reikėtų užpurkšti montažinėmis putomis. Jokiu būdu nenaudokite klijų – tepant klijus tarp plokščių sandūrų, susidaro šalčio tiltai. Šalčio tiltų pavojus yra mažesnis, jei apšiltinimo medžiagos plokščių briaunos daromos su užkaitais“, – pataria specialistas.
