Vasarai einant į pabaigą, kai gamta dar dosni, o dienos vis dar ilgos ir šiltos, kviečiame bent trumpam atitrūkti nuo darbų, miesto šurmulio ir nusikelti ten, kur kvepia ne tik ant medžių augančiais vaisiais, nupjauta žole, visa palete Lietuvos krašto gėlių ir prosenelius bei vaikystę primenanti sena sodyba, bet ir laisvė. Su ManoNamai viešnia Simona kalbėjomės apie drastišką sprendimą su šeima persikraustyti iš sostinės į kaimą, apsuptą dirbamų laukų, apie sėkmes ir nesėkmes restauruojant didelį seną namą ir apie leidimą sau atsiduoti kūrybai bei savitumo ir individualumo paieškoms namų interjere. Taigi rugpjūčio mėnesis užsipildys lėtesne, gamtos padiktuota laiko tėkme, laisvės ir laimės jausmu bei daugybe kūrybiškų idėjų savo svajonių namams.
Simona, trumpai papasakok apie save. Kuo užsiimi?
Esu kilusi iš Kėdainių, bet šeimai persikrausčius į Vilnių, mokyklą jau baigiau jame. Baigiau istorijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, vėliau dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistro studijas Klaipėdos universitete.
Tarpuose, bei po studijų įgijau oro jogos trenerės, dulos, keramikės kvalifikacijas. Pasibaigus mokslams, pradėjau skaityti tik savo malonumui, o kai jau skaičiau tiek, kad artimiesiems ausis išūžiau apie knygas, 2018 metais susikūriau Instagram paskyrą @knygineju, kurioje iki šiol dalinuosi įspūdžiais apie perskaitytas knygas.
Šiuo metu po truputį įsivažiuoju su savo keramikos dirbtuvių ir verslo kūrimu, šiek tiek rašau į vietinį laikraštį, Pasvalyje esu subūrusi knygų klubą, užsiimu daržininkyste ir gėlininkyste, kuriu Instagram paskyrą apie namus @nepjauk_sakos.
Auginant du mažus vaikus (5 m. ir 3m.) ir gyvenant kaime, veiklų niekada nepritrūksta. Vis pasidžiaugiu, kad šalia (tame pačiame kaime) turime vyro tėvus, kurie labai padeda ir palaiko.
Labai nedrąsiai dar sakau „keramikė“, tarsi pati vis bandau patikėti, kad svajonės tampa realybe.
Lietuvos sostinę iškeitei į kaimą – tai drąsus žingsnis. Kaip kilo tokia mintis?
Esu įsitikinusi ir gyvenimas dažnai patvirtina, kad kai kurie sprendimai būna teisingi tam tikram laikotarpiui, o jam pasibaigus, reikia nebijoti priimti kitus, buvusius paliekant kaip praeitą etapą.
Taip nutiko ir su Vilniaus iškeitimu į kaimą. Abu su vyru esame gamtos žmonės. Iki vaikų daug keliavome, turėjome daug nuotykių, Vilniuje turime nemažą būrį draugų.
Marius (Simonos vyras) dirbo inžinieriumi statybų įmonėje, aš – administratore kitoje statybų įmonėje. Abiems tai buvo ne svajonių darbai, stigo motyvacijos. Aš buvau vaiko priežiūros atostogose, vyras dirbo ilgas valandas, vaiką matydavo savaitgaliais ir valandą į dieną darbo dienomis.
Puikiai atsimenu, vieną dieną klausiau: „Kiek mes dar taip gyvensim? Jei mūsų prioritetas yra šeima ir laikas jai, visų laisvė, laimė, gal pabandykim ką nors kito?“.
Laikas bandymams buvo palankus, svarstėme, ko ir kaip norėtume, vyras metė darbą ir vasaros metu ieškojom atsakymų.
Daug kalbėjomės, sprendėme detales ir jau 2020 metų rudenį atsikraustėme į kaimą.
Ir kodėl pasirinkote Pasvalį?
Pasvalys – kraštas, kuriame su ūkininkais tėvais ir broliu augo ir mokyklą baigė Marius, čia galėjome saugiai „pasibandyti“ kitokį gyvenimą. Marius, metęs darbą grįžo ūkininkauti su tėvais ir broliu, aš – motinystės atostogose ir su antru vaikeliu pakeliui kelis metus dar neturėjau grįžti į savus darbus. Buvo laiko ir puikios sąlygos bandyti ir žiūrėti, ar mums tiktų.
Kokius matai didžiausius gyvenimo kaime su šeima privalumus?
Vaikai auga gamtoje ir laisvėje, bendrauja su kaimynais, jų seneliai 5 min. kelio pėsčiomis. Čia visuomet turime, ką veikti, galva verda nuo naujų idėjų ir projektų (namams ir gyvenimui) – nespėjame suktis.
Pradėjome auginti savą maistą, vyras atrado staliaus darbus, aš – keramiką.
Gyvenimas ūkininkaujant labai susijęs su gamtos ritmais ir laikas teka kitaip. Atsikrausčius mus abu apėmė kažkokios laisvės širdyje jausmas, o su tuo ateina ir daug laimės, kyla naujų idėjų.
Ir tai, kad nusprendėm, jog mūsų prioritetas – šeima, pildosi. Daug laiko leidžiame kartu, vaikų darželis 2 km nuo namų, grupė maža, atmosfera jauki, visas atostogas, laisvadienius, ligų periodus leidžiame kartu (įskainant du mėnesius vasaros atostogų vaikams).
Mariaus darbas ūkyje irgi keli kilometrai nuo namų, net pietaujam dažniausiai drauge. Esame tikrai šalia vieni kitų, nebepraleidžiam daug laiko kamščiuose, atstumai mažesni, tą laiką galime skirti vieni kitiems, namams, laikui sau. Mes čia šiomis aplinkybėmis esame laimingi.
O gal kažko pasiilgsti ar kažko trūksta iš miestietiško gyvenimo būdo?
Labiausiai trūksta maisto pristatymo į namus. Ir kinietiško maisto restorano šalia. Žinoma, palikom daug draugų – net susiradus čia naujų, jų pasiilgstam, bet Vilnių aplankome ganėtinai dažnai, jame, nori nenori, palikome dalį širdies ir sentimentų.
Restauruojate seną, didelį namą ir ten po truputį kuriatės savo svajonių erdves. Kodėl nesiėmėte naujo namo statybos?
Pusmetį pabandę gyventi uošvių paskolintame name šiame kaime, pasimatavę kaimiečių gyvenimą, nusprendėme jame kurtis ir ieškoti savo namų.
Svajojome apie senus medžius, gal mišką, upę ar ežerą šalia, bet svarbus faktorius buvo ir trumpas atstumas iki ūkio.
Šiame kaime radome namą, kurį nusprendėme paversti svajonių namais. Iš karto ieškojom senos sodybos, nebuvo minčių apie naujo statybą. Gera kažką seno prikelti naujam gyvenimui. Gal psichologinis momentas suveikė, kad jau jei stovi namas, tai realiai kažką turi (juokiasi).
Statybų įmonėse dirbę, suprantam, kad laiko atžvilgiu tiek statybos, tiek renovacijos ir remontai gali užtrukti panašiai.
Kiek laiko užtruko restauravimas? Ar jau pilnai įsirengėte?
Iki įsikėlimo viską griovėm ir tvarkėm apie metus ar pusantrų.
Mano tėtis jau juokavo, ar tas mūsų namas vis dar stovi, ar jau viską nugriovėm (juokiasi).
Tvarkydami šiuos namus turėjom ir vis dar turim idėją, kad jei jau keliamės gyventi į kaimą – susikurkim savo svajonių namus. Norėjome didelių erdvių, daug savo pačių įdėto darbo. Įsikraustymui griovėm sienas, daužėm plyteles, lupom grindis, vidaus apdailai kvietėmės pagalbos.
Tuo metu, kai remontavom namą, dėl karo kai kurios kainos šoktelėjo bene tris kartus, visko pabaigti net paskolų pagalba nepajėgėm. Kraustėmės gyvenimui susitvarkę pirmą aukštą, antrą palikę ateičiai. Pirmame aukšte dar trūksta laiptų, palangių, kuriuos vyras nori padaryti pats, laukiam palankesnio momento, kai atsiras kiek daugiau laiko.
Gyvename moto, kad viskas yra procesas ir naujų idėjų namams ir aplinkai nuolat kils.
Greičiausiai, pas mus nebus baigtinio rezultato, kur visi nauji projektai įgyvendinti.
Antras aukštas laukia, bet įrengėme Mariui medžio dirbtuves iš buvusios virtuvės, intensyviai dirbame ties mano molio dirbtuvėmis iš buvusio tvarto, planuojame kelias terasas, lauko pavėsinę, krosnį joje.
Ateityje norėtume ir rūsio, garažo ir medienos džiovinimo pavėsinės. Buvom užsidegę auginti vištas, bet kol kas vištidės projektą atidėjome į šalį.
Pradžioje daug griovę – visus senus pastatus, garažą, lauko tualetus, vištides, šiuo laikotarpiu perėjom prie svajonių veiklų ir pastatų kūrimo.
Pradėjus įsirenginėti, buvom klausiami: „kam mums toks didelis namas, kam antras aukštas, kiek gyvenimų mes žadam nugyventi“, tai turim topinę Mariaus frazę: „vieną, bet gerą“.
Su kokiais sunkumais susidūrėte, įsirenginėdami namus kaime?
Didžiausi sunkumai visuomet – laiko arba finansų trūkumas, kylančios kainos. O visa kita ėjosi stebėtinai sklandžiai. Draugai stebėjosi, kad mes čia pakankamai greitai sukamės.
Ar buvo momentų, kai kažkas nepavyko, nepasiteisino, o gal net norėjosi viską mesti?
Realiai nei karto dar nepasigailėjome išsikraustę. Nėra kada, kai taip gyvenimas verda (juokiasi).
Rudenį skaičiuosime penkis metus gyvenimo kaime, gal dar kils dramų ateity?
Šiam laikui sprendimas kraustytis mūsų šeimai labai pasiteisino. Tiesa, miško ar vandens telkinio aš labai pasigendu. Gal kada man, vandens žmogui, užeis noras kasti prūdą (šypsosi). Mus iš visų pusių supa dirbami laukai.
Kas tave labiausiai žavi namų restauravimo, įrenginėjimo procese?
Mane kiekvieną kartą sužavi – kiek daug visko mes galime pasidaryti patys.
Savotiškas svajonių išsipildymas. Kartais galvoji, dėlioji, planuoji, o kartais tiesiog šauna mintis, pasidalini ir abiems tinka ir patinka!
Namų kūrime mes mažai pykstamės, dažniausiai leidžiame vienas kitam būti ir palaikome vienas kito sumanymus ir naujus projektus. Kartais man atrodo, kad vienas ar kitas sumanymas bus neįmanomas, o pasirodo imam ir padarom! Esame ir vėjalentes patys pjovę/dažę, ir sienas mūriję – kai darai, tai pasidaro!
O galbūt yra nemalonių veiklų, kurias tiesiog tenka atlikti?
Visos veiklos pagal nuotaiką kartais malonios, kartais ne. Pjauti žolę – kartais labai tingisi, o kartais – taip smagu, užsileidžiu audio knygą ir pirmyn. Laistyti ir ravėti – būna labai nesinori, bet irgi prisiruoši, o paskui džiaugiesi rezultatu.
Būna sunku imtis didesnių projektų, kurių galas gana tolimas, daug visko reikia padaryti, bet žingsnis po žingsnio ir jie pasidaro.
Kaip tavo gyvenime atsirado keramika? Ką ji tau reiškia?
Atsikrausčius į kaimą draugė pasiūlė pabandyti kartu nueiti į keramikos pamokas. Aš pati visą gyvenimą laikiau save nieko bendro su menu neturinčia ir nesugebančia. Jau pats ėjimas pabandyt man atrodė iššūkis. O pabandžius taip patiko, kad ji užvaldė visas mano mintis!
Keramika man patinka tuo, jog ji labai funkcionali. Aš į ją žiūriu kaip į amatą, kuris gali būti labai praktiškas ir kasdienis.
Jeigu mums reikia kažko namuose, buityje, tai visada galvoju – gal įmanoma nusilipdyti. O dar – ji puiki atsiminimų ir personalizuotų idėjų saugotoja!
Ir taip, pradėjus nuo minties pasidaryti namams kažką savo rankomis (lėkštės, dubenys, puodeliai, dekoracijos, muilinės, vazos) arba per keramiką kurti atsiminimus, jausmą – sulaukiau prašymų ir klausimų – gal galiu nulipdyti ir kitiems. O aš juk galiu! Nes jei džiugina mane, gal nudžiugins ir kitus.
Esi rankdarbių ir savadarbių projektų namams entuziastė. Ką savo namuose jau esi pasigaminusi pati?
Mane žavi sienų dekoravimas ir atsiminimų saugojimas įvairiomis formomis, vis kyla naujos mintys, ką ant tų sienų (ar namuose) dar norėčiau matyti.
Praeitais metais buvome prie jūros ir parsivežėm visokių medžio šakų. Iš vienos jų dariau keramikinių lapelių sienos dekoraciją, kitą, visiškai atitinkančią M raidę pasikabinome virš koklių sienos – savotiškas mūsų pavardės (Maračinskai) manifestas.
Norėjome išsaugoti koklių sienas, nuo buvusio namo šildymo. Nudažėme, palikome ir virtuvėje, ir didžiajam kambaryje kaip dekoracijas.
O tada vieną dieną vaikščiojau aplink (ten buvo likę du kabliukai, matyt rankšluosčiams) ir sakau vyrui: „o jeigu mes įtaisytume čia daugiau kabliukų ir laikytume savo puodelius“.
Vyras suvirino kabliukus, sukalėm, suklijavom ir dabar ši koklių siena ne tik dekoratyvi, bet ir tarnauja labai kasdienio naudojimo reikmėms – ant jos laikome visus savo puodelius su ąselėmis.
Įsirenginėjome mano svajonių virtuvę – su didžiule sala ir kranu joje, o viršuj reikėjo šviestuvų. Vyras sako reikia pasidaryti patiems.
Pirmą šviestuvą darėme iš presuoto popieriaus trikampėlių, klijavome juos, dažėme, užtruko tikrai ilgai. Antram tokiam nebeliko motyvacijos, bandėm tarsi lengvesnius būdus.
Vieną pabandėm iš molio – didelis, sunkus, džiūvant skilo – nepasiteisino. Tada pasiūliau antrą daryti papje maše technika. Kartu su vaikais plėšėm laikraščius, klijavom, stingdėm, laukėm, dažėm – pavyko. Ne toks gražus, kaip pirmas, bet ateityje gal kils ir dar kokia idėja. Gaubtelius prie lubų padariau keramikinius, laidus užsisakėm, pajungė – puikiai veikia. Kiekvienąkart atsiminus, kad pačių darbas – pasidžiaugiam.
Kelis metus svajojau apie įamžintus vasaros augalų atsiminimus, praeitais metais pagaliau pavyko su vaikais į knygas prikišti gėlių ir šiemet suklijuoti juos rėmuose, intensyviai renkame vietą pasikabinimui namuose.
Visada svajojau apie atviras lentynas virtuvėje, sugalvojome, jog tokias gali padaryti pats Marius – nuo laikiklių virinimo iki seno, pas tėtį rasto kirvarpų išgraužto ąžuolo. Rezultatas mūsų akiai – nuostabus.
Įvairūs dubenys, daugelis mūsų naudojamų lėkščių, tortinės, užkandinės, didelių įrankių dėklai namuose – mano rankų darbo. Įvairios lentelės, mentelės, didesni šaukštai, laikikliai, lentynos – Mariaus rankų darbo. Džiugina, kai naudojame tai, ką pasigaminame patys.
O gal kažkas dar planuose?
Planuose – visi gėlių vazonėliai, kuriuos noriu pasigaminti pati – darbas jau įpusėtas. Mariaus artimiausi namų projektai – medinės palangės ir galbūt laiptai į antrą aukštą. Darbų, norų ir planų sąrašai nesibaigiantys (šypsosi).
Domiesi interjero kūrimu, dievini namų dekoro detales, meno kūrinius. Kokias 2024 metų tendencijas interjero dizaine, dekore pastebi?
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad tendencijos tendencijoms, o gyventi ir namus kurti reikėtų pagal tai, kokie esame mes patys – tie žmonės, kurie juose gyvename.
Jeigu kažkam patinka šviesios, sterilios spalvos – puiku. Mums norisi spalvų ir namuose, ir gyvenimuose, todėl nusidažėme akcentines sienas mėtine spalva, tokias rinkomės ir virtuvės spinteles.
Kadangi daug skaitome – turime knygų lentyną per visą sieną. Mėgstame stalo žaidimus – turime ir didelę stalo žaidimų lentyną.
Ant sienų kabiname tai, kas mums gražu, ar kelia sentimentus. Ar tai būtų draugų paveikslai ar mūsų gimimo kalendoriaus lapeliai, ar pačių sugalvotos, kieno kito gamintos dekoracijos.
Turime draugę, kuri pina macrame ir daro nerealiausias dekoracijas ir šviestuvus – imam. Turime draugę, kuri gamina skrynias – paprašom, kad seną mūsiškę restauruotų. Turime kuri tapo – kabiname jų paveikslus. Turime seną vaikystės nuotrauką, kuri pripildo širdį jaukumo – kabiname ant sienos. Taip namai pildosi mumis, mūsų atsiminimais, mūsų gyvenimais.
Namuose man svarbiausia, kad jausčiausi sava. Kad pati dariau, galvojau, kūriau, kad čia gyvenu savo autentišką gyvenimą – o tendencijos tegu gyvena savąjį.
