Sausio vidurys – laikas, kai apie vabzdžius ir kenkėjus galvojame mažiausiai. Atrodo, kad žiemos šaltis išsprendė visas problemas, o uodai bei kiti ramybės drumstėjai išnyko iki pavasario. Visgi kenkėjų kontrolės specialistai UAB „Dezinfa“ įspėja: tai tik iliuzija. Kol mes džiaugiamės žiema, daugybė „įnamių“ tiesiog pakeitė savo gyvenimo būdą arba persikraustė arčiau mūsų šilumos šaltinių.
Štai keletas įdomių faktų apie tai, kas vyksta kenkėjų pasaulyje, kai už lango spaudžia šaltukas, ir ką verta žinoti apie dažniausius nekviestus svečius.
Kur žiemą dingsta uodai?
Daugelis nustemba pavasarį pamatę uodus anksčiau, nei atšyla oras lauke. Pasirodo, jie niekur nebuvo dingę – jie žiemojo kartu su jumis. Šaltuoju metų laiku šie vabzdžiai pasineria į savotišką žiemos miegą (diapauzę).
Jei šį savaitgalį užsuksite į savo rūsį, garažą ar vėsų sandėliuką, atidžiau pažvelkite į lubas. Labai tikėtina, kad ten pamatysite aukštyn kojomis kybančius, nejudančius uodus. Suaugėliai renkasi vėsias žmogaus būsto patalpas, o lervos žiemoja vandens telkiniuose.
Vos orui rūsyje nors trumpam atšilus ar atsiradus balutei, kai kurios rūšys gali net sudėti pirmuosius kiaušinėlius. Būtent šie rūsiuose peržiemoję uodai yra pirmieji, kurie pradės pulti žmones pavasarį. Beje, ar žinojote, kad uodai aukas renkasi ne atsitiktinai? Tyrimai rodo, kad turinčius nulinę kraujo grupę uodai gelia dvigubai dažniau nei turinčius A grupę.
Vorai: žiemą juos pastebime dažniau
Žiemą, kai daugiau laiko praleidžiame namuose, dažniau akis užkliūva ir už kampuose tūnančių vorų. Pasaulyje jų yra apie 35 tūkst. rūšių. Nors arachnofobija (vorų baimė) yra labai paplitusi, biologas Liutauras Grigaliūnas ramina – dauguma jų nepavojingi.
Tiesa, techniškai visi vorai yra nuodingi, tačiau Lietuvoje yra vos keletas rūšių, kurios pajėgios perkasti žmogaus odą. Toks įkandimas nėra mirtinas ir skausmu prilygsta nebent širšės įgėlimui.
Įdomus faktas: vorų gyvenimas kupinas dramų. Kai kurių rūšių patinėliai prieš poravimąsi atlieka specialų šokį, kad nukreiptų didesnės patelės dėmesį. Deja, net ir geriausi šokio judesiai ne visada išgelbsti „jaunikį“ – po apvaisinimo patelės dažnai juos tiesiog suėda.
Vonios gyventojai žvyninukai
Žiemą šildymas išsausina namų orą, tačiau vonios kambarys išlieka drėgmės oaze. Būtent čia dažnai aptinkamas cukrinis žvyninukas (dar vadinamas sidabrine avižėle). Tai pailgos formos, vikrus vabzdys, kurio protėviai Žemėje atsirado daugiau nei prieš 400 mln. metų.
Nors žvyninukai žmogui žalos nedaro, jų buvimas sukelia estetinį diskomfortą. Jie aktyvūs tamsoje – turi dvi sudėtines akis ir puikiai mato naktį, todėl uždegus šviesą vonioje jie staigiai sprunka slėptis.
Tarakonai ieško šilumos
Tarakonai – vieni atspariausių kenkėjų, kurie šaltuoju sezonu ypač veržiasi į šiltas patalpas. Juos išnaikinti sunku ne tik dėl vislumo, bet ir dėl fiziologinių savybių.
Ar kada susimąstėte, kiek laiko tarakonas gali nekvėpuoti? Pasirodo, šie kenkėjai gali sulaikyti kvėpavimą ir po vandeniu išgyventi net 30 minučių. Be to, nors tarakonai turi sparnus, skraidymas nėra jų stiprioji pusė – dažniausiai jie tik ropoja. Tiesa, Lietuvoje gyvenantys miškiniai prūsokai gali perskristi keletą metrų, tačiau butuose dažniausiai susiduriame su „pėsčiaisiais“ įsibrovėliais.
Blusos ir graužikai – žiemos tandemas
Žiemą į namus, rūsius ar sandėliukus, bėgdami nuo šalčio, dažniau užsuka graužikai (pelės, žiurkės), o kartu su jais atkeliauja ir blusos. L. Grigaliūnas pabrėžia įspūdingus blusų fizinius duomenis: šis mažas parazitas gali pašokti net 15 cm į aukštį ir 32 cm į ilgį.
Tokią jėgą (didesnę nei žiogo!) joms suteikia resilinas – cheminė medžiaga užpakalinėse kojose, kuri yra elastingesnė už bet kokią gumą. Tad jei rūsyje lankosi beglobės katės ar graužikai, rizika parsinešti blusų į šiltus namus išauga net ir žiemą.
Patalinės blakės: atkeliavusios iš urvų
Jei blusos yra šuolininkės, tai blakės – slapukės. Jos sunkiai pastebimos dieną ir maitintis išlenda tik naktį. Nors jos mėgsta laikytis arti aukos (lovose, čiužiniuose), esant reikalui gali nuropoti net 30 metrų, kad gautų maisto.
Įdomu tai, kad šių parazitų istorija siekia gilią senovę. Savo evoliucijos pradžioje blakės gyveno urvuose ir mito šikšnosparnių krauju. Kai į urvus atsikraustė pirmieji žmonės, įvyko lemtinga „pažintis“. Kai žmonės paliko urvus ir pradėjo statyti būstus, kartu su savo daiktais jie išsigabeno ir šiuos kraujasiurbius, kurie sėkmingai mus kankina iki šiol.
