Žurnale „Mano namai“ – balandis. Todėl šiame numeryje jau atvėrėme langą į lauką, į gamtą. Interjeruose daug medžio ir augalijos motyvų, aksesuaruose – gėlėtų raštų, o namų virtuvėje irgi vyrauja žalia spalva. Pagaliau šiame numeryje rasite ir pirmąją šiltojo sezono medžiagą – apie gėlynų formavimo ypatumus.
Smėlio atspalviai
Naujos statybos tipinio planavimo bute sukurtame interjere racionaliai suskirstytos funkcinės zonos, švelni monochromiška pastelinė spalvinė gama, natūralumo suteikianti medžio faktūros apdaila ir stilizuotas medžio motyvas kuria šiuolaikišką, stilingą, ramybe ir jaukumu dvelkiančią aplinką.
Nuotraukos – Igorio Petino.
Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.
Projekto autorė – dizainerė Audronė Ambrazienė, audrajank@gmail.com.
Buto erdvėms pagyvinti Audronė Ambrazienė pasirinko medžio motyvą. Šis dizainerės sprendimas suteikė interjerui romantikos ir vizualiai pagilino, praplėtė bendrojo kambario erdvę. Norėdama sukurti pusiausvyrą, sienai priešais sofą Audronė taip pat pritaikė dekoratyvų sprendimą – ši plokštuma buvo padengta medžio plokšte, paįvairinančia interjero faktūriškumą, bet nekonkuruojančia su pagrindiniu akcentu – medžio motyvu.
Juodos spalvos akcentai – medžio motyvas svetainėje, baro stalo šviestuvai ir kėdės – kontrasto principu išryškina pagrindinę interjero kompozicijos idėją ir susieja atskiras detales į bendrą visumą.
Baltame miegamojo fone išryškėja pilko kolorito minkštu gobelenu aptraukta lova. Šį atspalvį dizainerė pasirinko ne atsitiktinai – jis ne tik gerai dera prie baltų miegamojo sienų, pabrėždamas erdvės ramybės ir jaukumo koncepciją, bet ir padeda susieti šį kambarį su visa interjero spalvine gama. Nors miegamajame sumontuota didelė spinta per visą galinę sieną, iki pat lubų nusitęsiantys vientisi balti fasadai padėjo išvengti perkrautos erdvės įspūdžio.
Stiliaus nuojautos
Apsilankę viename viršutinių „Europos“ dangoraižio aukštų įrengtame architektės ir interjerų kūrėjos Romualda Dainelienė bute supratome, kad kūrybiškam žmogui neretai užtenka intuicijos, ir, regis, atsitiktiniai daiktai savaime sugula į dekoratyvias kompozicijas.
Nuotraukos – Augio Narmonto.
Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.
Projekto autorė – architektė Roma Dainelienė, roma.daineliene@gmail.com.
Kadangi architektės namuose įvairūs interjero elementai dažnai keičiasi, pasipildo naujais akcentais, pagrindines plokštumas ji nutarė dekoruoti klasikiniu principu – taip, kad derėtų prie įvairių šeimininkės nuotaikos pokyčių, spalvinių bei stilistinių interpretacijų. Sienoms dažyti pasirinktas neutralus baltas atspalvis, išryškinantis akcentuojamus baldus, spalvotus kilimus bei kitas detales ir neužgožiantis pro langus atsiveriančio vaizdo. Interjerą vizualiai sušildyti ir pajaukinti padeda ryškaus rašto, faktūriškos medžio masyvo grindys – jomis išklotos visos buto erdvės, išskyrus vonios kambarį. Neutralus fonas leido pasirinkti spalvingus baldus, tarsi iš atskirų detalių sudėliotą kilimą.
Pagrindinis dėmesys miegamajame atitenka įspūdingai lovai su aukštu, įmantriu, raižiniais puoštu galvūgaliu. Ją dar labiau akcentuoti padeda spalvot karoliukų sietynas ir ryški turkio spalvos lovatiesė, deranti prie miegamajame prie lango įkomponuotos medinės spintelės. Prie jos puikiai atrodo pintas krėslas, šiame kambaryje atsidaręs dėl savo gražių formų ir išskirtinių šeimininkės simpatijų.
„Kam reikalingos nuotraukos, suslėptos albumuose? – sako Roma Dainelienė. – Sukabintos ant sienų mielų, artimų žmonų nuotraukos skleidžia namuose gerą aurą“. Dėl šios priežasties visa miegamojo siena dekoruota įrėmintomis fotografijomis. Kad nuolat matomi vaizdai ir veidai ilgainiui nepradėtų erzinti, architektė pataria jas kabinti ant tos sienos, į kurią nuolat nežiūrime.
Kiekvienam daiktui – sava vieta
Principas „namuose turi būti vietos kiekvienam daiktui ir kiekvienas daiktas turi būti savo vietoje“ toks neabejotinai teisingas… Jis suteikia galimybę paprasčiau palaikyti tvarką, suvaldyti daugybės mus supančių daiktų chaosą ir kartu be įtampos visada rasti tai, ko reikia.
Nuotraukos – gamintojų, iš žurnalo „Mano namai“ archyvo. Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Šalia knygų lentynų palėpėje tilpo tik masyvus darbo stalas, tad vietą taupantis funkcionalus suolas su talpiais stalčiais sumontuotas su ratukais ir yra tokio dydžio, kad galėtų būti pastumiamas po stalu. Visi baldai specialiai suprojektuoti ir priderinti prie neįprastų sienų bei šlaitinio stogo skliautų: kitaip šios vietos net nebūtų įmanoma panaudoti… (Interjero autorius – architektas Rimvydas Adomaitis.)
Klasikinio britiško stiliaus virtuvėje vietoj kėdžių suprojektuotas suolas – ant jo gali sutilpti gausesnis svečių būrelis. Apačioje sumontuotuose talpiuose stalčiuose sudėta daugybė ne pirmo būtinumo daiktų. (Interjero autorė – architektė Akiko Tutlys.)
Modernaus lakoniško dizaino funkcionalių spintelių stalčiuose gali sugulti visi surūšiuoti skalbtini ar lygintini drabužiai, kol bus laiko jais užsiimti. Siekiant išsaugoti stilistinę vienovę durelės pridengia ir skalbyklę, kad kuo mažiau į akis kirstų buitinė jos paskirtis. (Projekto autorė – architektė Rasa Jonikaitė.)
Gurmaniški įpročiai: kasdien – vis kitokios salotos
Salotų yra tiek rūšių, kad visus metus galėtume valgyti vis kitas! Tvirtinama, kad pasaulyje auginama daugiau nei tūkstantis rūšių salotų, taigi net ir labai norėdami išbandome tik nedidelę jų dalį. Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Švelnios ir gležnos lapinės salotos
Lapinės salotos – seniausios mūsų žemėje. Jau romėnai jomis mėgavosi: plėšydavo, apiberdavo druska, užpildavo alyvuogių aliejaus ir valgė. Viduramžiais šie žalumynai buvo patiekiami kaip garnyras prie mėsos.
„Ant bangos“ – gražgarstės
Gražgarstės (kartais netaisyklingai vadinamos „rukola“, o angliškai – „arugula“. Arba „rocket“, tačiau preciziškai pasigilinus „rocket“ yra vakarutės, šias labai mėgsta Jamie Oliveris, jų išvaizda primena gražgarstes, o ir botaniniu požiūriu priklauso tai pačiai šeimai.) Gražgarstės yra aitroko, šiek tiek kartaus, garstyčias primenančio skonio.
Traškios ir ištvermingos gūžinės salotos
Gūžinių salotų yra įvairų rūšių, jos švelnaus ir saldoko skonio, dera su įvairiais produktais – paukštiena, rūkyta mėsa, virtais kiaušiniais. Jomis tinka gardinti sumuštinius, jūrų gėrybių ir mėsos salotas, grietinės padažą.
Ko neįsivaizduojame be romaninių salotų
Romaninių (angliškai – „romaine“) salotų lapai ilgi, traškūs, šiek tiek aitroko, ties lapkočiais saldesnio skonio, šiek tiek primenančio riešutus. Jose mažiau karčiųjų medžiagų nei daugelyje kitų salotų. Romaninės salotos išsiskiria švelniu aromatu, o kvapniausia gūžės dalis – arčiau šerdies. Jos gerai išsilaiko šaldytuve.
Trūkažolėms būdingas karstelėjęs skonis
Trūkažolės (kartais netaisyklingai vadinamos „endivijomis“) yra pikantiško ir specifinio – kartoko – skonio. Kad jis geriau išryškėtų, šios salotos auginamos tamsoje. Kuo šviesesni lapai, tuo kartesni, tačiau, jei toks skonis nelabai patinka, kartumas sumažėja pamirkius salotas vandenyje porą valandų.
Salotinės sultenės (kartais dar vadinamos „mache“ ar „corn lamb’s“) yra saldoko ir lengvo skonio – tinka kaip atsvara su kartesnėmis salotomis. Kuo lapeliai mažesni, tuo kvapnesni.
Rėžiukai (angliškai vadinami „watercress“) šiek tiek panašūs į sultenes, tik jų lapeliai mažesni ir pikantiškesnio bei aštresnio skonio. Taigi jų nereikėtų maišyti su prieskoninėmis žolėmis – valgomi jie tik žali.
Gėlynų planavimo ypatumai
Sakoma, kad geri gėlininkai klaidų padaro… popieriuje, o ne sode, ir taip taupo laiką bei pinigus. Išties yra nemažai svarbių teorinių dalykų, kuriuos verta suplanuoti ruošiantis komponuoti gėlynus ir prieš kimbant į pavasarinius darbus – tai netgi padės sumažinti jų kiekį.
Tekstas – Danguolės Kiškienės. Konsultavo botanikė Teresė Jokšienė.
Asmeninis skonis, be abejonės, labai svarbus komponuojant gėlyną, tačiau aplinkos stilius kelia ne ką mažesnius reikalavimus. Pasak botanikės Teresės Jokšienės, gėlės taip pat yra dalis visumos, jų spalvos ir formos turi būti derinamos ne tik prie namo, bet ir prie tvoros, ir prie tako trinkelių, ir prie vazonų, kuriuose susodintos.
Nesvarbu, koks sodo plotas – maža terasa ar dvidešimties arų sklypas – visų augalų niekada nesusodinsite, jų pasirinkimas yra begalinis… Bus paprasčiau, jei apsibrėšite temą – ji suteiks aiškumo ir tikslingumo kraštovaizdžio dizainui. Galima pakartoti kai kuriuos aplankytose šalyse matytus vaizdus, tik būtina apsispręsti, japoniškame sode ar lietuviškame rūtų darželyje norite leisti laiką. Svarbiausia jų abiejų nesuplakti į vieną, kad aplinka būtų harmoninga.
Kad gėlynas neatrodytų lyg atsitiktinai sukaišiotų gėlių kratinys, o būtų juntama tvirta dizainerio ranka, turėtų kartotis tie patys augalai – kaip išraiškingas motyvas. Išryškėti jis turėtų matomiausiose vietose: prieš namą, šalia suoliuko, dar palei takus. Ir būtinai tose vietose, į kurias dažniausiai žvelgiame pro namo langą. Juk gėlynus kuriame sau, o ne praeiviams ar kaimynams…
Botanikė pataria vijoklinius augalus, tarkim, vinvytį, auginti nebūtinai šalia atramos – jį galima paleisti palei žemę, kad sužaliuotų žalialapis kilimas. Tiesa, po tokią veją vaikščioti nebus galima, tačiau nei šienauti tą vietą reikės, nei piktžolės ten žels.
Kuo tinkamesnes sąlygas sudarysime augalams, tuo mažiau reikės jais rūpintis! Botanikė pataria nepatingėti ir kritiškai įvertinti gėlyno vietą. Saulėta ji ar dengiama šešėlio? Sausa ar drėgna? Paslėpta nuo žvilgsnių ar matoma? Akivaizdu, kad augimo sąlygos skirtingose to paties sodo vietose yra nevienodos, ir į tai būtina atsižvelgti, juolab jei renkatės ne mūsų platumų augalus, o atkeliavusius iš šiltesnių kraštų, pavyzdžiui, levandas ( joms reikia kuo daugiau šviesos).