Stalčiuje guli dvejos žirklės, spintelėje – du vienodi telefono krovikliai, o tas pirmasis, kadaise „dingęs“, po kelių savaičių atsiranda ten, kur jo niekas neieškojo. Pažįstama? Naujausia Baltijos šalių gyventojų apklausa rodo, kad kas dešimtas per pastaruosius metus yra nusipirkęs antrą lygiai tokį patį daiktą – vien todėl, kad negalėjo rasti jau turimo.
Tai tik viena paieškų kaina. Kita – laikas: daiktų paieškos namuose per metus gali atimti 18 valandų ir daugiau. Tai maždaug dvi pilnos darbo dienos.
Interjero dizainerė Eimantė Nemanė įvardija klaidą, kurią namuose daro daugelis, ir paaiškina, kodėl ją ištaisyti paprasčiau, nei atrodo. O gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis ramina – nuolat pasimetantys daiktai nebūtinai rodo, kad esame netvarkingi.
Taip pat skaitykite:
Trys minutės per dieną – dvi darbo dienos per metus
Apklausą apie daiktų laikymo ir namų tvarkymo įpročius šių metų rugpjūtį IKEA iniciatyva atliko tyrimų bendrovė „Norstat“ – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo apklausta po 1 000 respondentų.
Beveik pusė respondentų teigia, kad jiems itin svarbu namuose lengvai rasti reikiamus daiktus. Kasdienybė tačiau kitokia: kai kurių daiktų paieškos kasdien užtrunka bent po tris minutes. Atrodo nedaug, bet būtent iš tokių minučių ir susideda tos 18 valandų.
Paprasta aritmetika: trys minutės kasdien – tai daugiau nei tūkstantis minučių per metus.
Laiko, kurio užtektų perskaityti kelias knygas, sutvarkyti balkoną ar tiesiog ramiai išgerti rytinę kavą, užuot lakstant po kambarius.
Paieškos neapsiriboja savais daiktais. Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas bent tris minutes per dieną skiria partnerio daiktų paieškoms, o kas penktas tiek pat laiko sugaišta ieškodamas vaikų daiktų.
Apklausa parodė ir tai, kad paieškos atsiliepia nuotaikai. Kas antras Lietuvos gyventojas pripažįsta, kad tokios situacijos bent šiek tiek paveikia jo savijautą, o kai kuriems sujaukia ir visą likusią dieną.
Kodėl pamirštame, kur padėjome daiktą
D. Jakučionis pabrėžia, kad nuolat pasimetantys daiktai dažniau susiję ne su netvarkingumu, o su kasdieniais įpročiais ir tuo, kaip paskirstome dėmesį.
„Kad prisimintume, kur padėjome raktus, telefoną ar akinius, turime šią informaciją įsiminti. Tačiau jei tuo metu kalbame telefonu, galvojame apie kitus reikalus ar skubame, galime nė neužfiksuoti, kur daiktą palikome. Tuomet vėliau jo vietos prisiminti tiesiog negalime, nes tai neįrašyta mūsų atmintyje.
Įsiminimą apsunkina ir stresas, todėl įtemptomis dienomis daiktų paieškos gali tapti dar dažnesnės, – aiškina psichoterapeutas.
Kitaip tariant, daiktas ne „dingsta“ – tiesiog smegenys tą akimirką buvo užsiėmusios kuo nors kitu. Pasak D. Jakučionio, daiktai lengvai keliauja iš vienos vietos į kitą ir tada, kai vienu metu vyksta daug veiklų, trūksta nusistovėjusios rutinos ar dėmesį blaško per daug dirgiklių.
Užtenka prisiminti tipišką darbo dienos rytą: pusryčiai, vaikų kuprinės, žinutė telefone, durų skambutis – ir raktai atsiduria ant palangės, šaldytuvo ar skalbinių krūvos, kur vėliau niekas jų neieškos.
Klaida, kurią daro daugelis: daiktui renkamės „teisingą“, o ne patogią vietą
IKEA interjero dizaino departamento vadovė E. Nemanė pastebi, kad viena iš priežasčių, kodėl namuose dažnai tenka ieškoti daiktų, yra paprasta – jie neturi patogios, nuolatinės vietos.
„Dažnai stengiamės daiktus sudėti ten, kur jie gražiai atrodytų arba kur, mūsų manymu, turėtų būti laikomi. Tačiau kur kas praktiškiau jiems numatyti vietą ten, kur juos natūraliai paliekame kasdien. Pavyzdžiui, jei grįžę namo raktus įprastai paliekame tai ant spintelės, tai batų suoliuko, jiems galima skirti dekoratyvų dubenėlį arba ant sienos pritvirtinti lipnius kabliukus.
Kai daiktą padėti į vietą paprasta ir nereikalauja papildomų pastangų, ilgainiui tai tampa natūraliu kasdieniu įpročiu“, – sako interjero dizainerė.
Tai ir yra esminė mintis: tvarka, kuriai reikia papildomų pastangų, ilgai neišsilaiko. Jei raktų vieta – stalčius miegamajame, o grįžę pro duris rankas atlaisviname prieškambaryje, raktai visada liks prieškambaryje. Ir visada ne toje pačioje vietoje.
Pasak E. Nemanės, daugelyje namų yra vietų, kur daiktai paliekami intuityviai ir kasdien kaupiasi savaime. Užuot bandžius tuos įpročius pakeisti, ji pataria pirmiausia pastebėti, kur daiktai dažniausiai atsiduria, ir tik tada pagal tai pritaikyti jų laikymo sprendimus.
Kaip tai atrodo kasdienybėje
Dizainerė pateikia du pavyzdžius, kuriuos daugelis atpažins iš savo namų.
Prieškambaris. Jei pirštinės ir kepurės nuolat kaupiasi ant suoliuko prie durų, joms patogu skirti lengvai pasiekiamą kabyklą ant durų su atskirais skyriais. Rudenį ir žiemą, kai kepurių, šalikų ir pirštinių prie durų vis daugėja, toks sprendimas sutaupo ne vieną nervingą minutę prieš išeinant.
Virtuvė. Jei daugkartinės vandens gertuvės dažniausiai lieka ant stalviršio, netoliese pastatytas krepšelis, padėklas ar atvira lentyna padės išlaikyti paviršių tvarkingą ir kartu užtikrins, kad gertuvės visada bus po ranka.
Tą pačią logiką verta išbandyti ir su kitais „klajojančiais“ daiktais. Jei akiniai kas vakarą lieka ant fotelio porankio, jų vieta – nedidelis padėklas ant staliuko šalia fotelio, o ne dėklas kitame kambaryje. Jei telefono kroviklis nuolat dingsta, galbūt jam reikia nuolatinės vietos ten, kur telefoną iš tiesų kraunate, o ne ten, kur jis atrodytų tvarkingiausiai.
Kad atvira lentyna neatrodytų kaip chaosas
Dažnas nuogąstavimas – jei daiktai bus laikomi atvirai ir po ranka, namai atrodys netvarkingi. E. Nemanė pataria panašius daiktus grupuoti ir laikyti jiems skirtuose krepšeliuose ar dėžutėse. Taip kiekvienas daiktas turi aiškią vietą, tačiau prireikus jį lengva pasiekti.
Šis principas veikia tiek prieškambaryje, tiek vonios kambaryje ar vaikų kambaryje: vienas krepšelis – viena daiktų grupė.
Tuomet net vaikas žino, kur dėti savo pirštines, o suaugusiajam nereikia naršyti po visą lentyną.
Verta pagalvoti ir apie aukštį. Jei vaikų kepurių krepšelis stovi viršutinėje lentynoje, pirštinės ir toliau kaupsis ant grindų – vaikas tiesiog nepasieks. Žemiau pritvirtinti kabliukai ar apatinėje lentynoje pastatyta dėžė vaikui leidžia susitvarkyti pačiam, o tėvams sutaupo ne vieną rytinį „mama, kur mano šalikas?“. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusiuosius: daiktai, kuriuos naudojame kasdien, turi būti akių ir rankų lygyje, o ne už kitų daiktų ar giliai spintoje.
Tvarka, dėl kurios susitaria visa šeima
Namuose gyvena ne vienas žmogus, o kiekvienas turi savų įpročių ir lūkesčių. D. Jakučionio teigimu, natūralu, kad tokie skirtumai gali kelti įtampą – ypač tada, kai skubiai reikia surasti antrosios pusės ar vaiko kažkur paliktą daiktą.
„Svarbiausia susitarti, kokios tvarkos namuose tikimės. Galima nuspręsti, kuriose vietose tvarką palaikysime nuolat, o kuriose leisime sau daugiau laisvės. Taip pat verta susitarti, kad kiekvienas būtų atsakingas už savo daiktus, o kalbant su vaikais svarbu padėti jiems suprasti ir išmokti daiktų laikymo namuose tvarką“, – pataria psichoterapeutas.
Praktiškai tai gali atrodyti paprastai: prieškambario lentynėlė ir virtuvės stalviršis tampa „nuolatinės tvarkos“ zonomis, o vaiko kambario kampelis ar darbo stalas – vieta, kur leidžiama šiek tiek daugiau laisvės. Kai visi žino taisykles, mažiau priekaištų ir mažiau rytinio bėgiojimo po namus.
Galbūt po kelių savaičių raktų paieškos užtruks ne tris minutes, o tris sekundes. O dvi darbo dienos per metus – per didelė kaina už raktus, kurie galėjo tiesiog gulėti dubenėlyje prie durų.
