ŽURNALAS MANO NAMAI JAU 30 METŲ SU JUMIS
Sosnovskio barščių sriuba

Sosnovskio barščių sriuba, usnių salotos

Pasivaikščiojus po Kauno marių regioninį parką su vyriausiuoju biologu Giedriumi VAIVILAVIČIUMI, gamta atsiskleidžia kaip didelis daržas, kuriame savaime auga maistingi augalai. Kramsnodama gardžias baltas šaknis neprisižadėjau, kad daugiau neisiu į maisto parduotuvę, bet pažinti valgomuosius žolynus tikrai verta.

Visos usnys valgomos

Pirmiausia iki juosmens įsibridome į žydinčią pievą garšvų, kurių jauni lapeliai skaniausi pavasarį. Vasarą valgomoji garšvos dalis – lapkotis, tinkamas sriubai paskaninti arba valgomas žalias, kaip rabarbaras. Šiek tiek salstelėjusio skonio, nes turi angliavandenių.

G. Vaivilavičius supažindina ir su usnimis, kurių visos rūšys valgomos. Maistui galima naudoti lapus, stiebus ir šaknis. Bet ragaukite atsargiai – pirmiausia reikia nuvalyti dygliukus. Kaip ir dagius, kurių stiebai stori, mėsingi it agurkai. „Sibire iš geltonųjų usnių šaknų daro tyrę kaip bulvių košę“, – teigia biologas. Beje, geltonoji usnis – vienintelis jam žinomas augalas, kuris kirmija (kaip grybas). Tai rodo, kad šaknis tikrai valgoma…

Daugelį laukinių augalų prieš valgant reikia nulupti. Pavyzdžiui, varnalėšų lapkočių odelėje yra karčių medžiagų, todėl net ir mažas jos gabalėlis gali sugadinti patiekalą.
„Anksčiau to nežinojau ir prisiskaitęs, kad varnalėša saldus skanėstas, bandžiau maistui naudoti jaunus stiebus, ilgai virti – nieko neišėjo, kartu ir tiek. Tik paskui supratau, kad reikia nulupti kaip bananą. Iš tiesų, varnalėšos nuostabus skonis“, – pasakoja Giedrius. Kartą jis pavaišino bendradarbius – varnalėšas išvirė ir pakepė svieste. Kas ragavo, kraipė galvą – skonis kaip žiedinių kopūstų.

Švendrų miltų blynai

Šiuo metu dar žydi ar jau beveik nužydėjo švendrai. „Tos burbuolės pačios skaniausios“, – tvirtina gamtininkas.

Kol dairiausi į švendrus, bandydama kuo arčiau prieiti prie vandens, po kojomis sumindžiojau dar vieną laukinę „daržovę“ – viksvameldį, kuris dažniausiai auga užpelkėjusiose vietose. Išrauta jo šaknis apnuogino baltą, traškų, krakmolingą, riešuto skonio stiebą. „Ypač skanus pavasarį, kai būna storas ir sultingas“, – tikina Giedrius.

O švendrai, pasirodo, tikras stebuklas. Šakniastiebyje yra krakmolo ir baltymų, skaniausi pavasarį ir rudenį. Jų šaknis džiovina ir naudoja miltams. Amerikiečiai bandė auginti ir lyginti su kviečiais – iš vieno hektaro galima gauti tiek pat miltų. „Iki žydėjimo labai maistingas baltas stiebas, keturis sugrauši ir sotus visą dieną“, – teigia biologas.

Vėliau stiebas sukietėja, visos maisto medžiagos atiduodamos žiedui. Iš moteriškojo žiedo susiformuoja ruda burbuolė, o žiedadulkės nuo vyriškojo žiedo – ir gardu, ir sveika. Šiaurės Amerikos indėnai šias žiedadulkes surenka, sutrina ir iš miltų kepa blynus.

Barščiai iš… barščių

Sosnovskio barščiai – augalai parazitai, kuriems naikinti mestos ir valstybinės pajėgos, tačiau ne kiekvienas žino, kad jų sėklos tinka maistui. Iš vieno žiedyno gali pririnkti kilogramą sėklų. Žiemą jas trina ir verda tirštą sriubą, nes sėklose yra daug maistingų medžiagų, aminorūgščių. Barščiai turi daug kumarino, kuris suyra pavirus 10–15 min. Belieka vienintelė problema, kaip prisirinkti sėklų, nes augalas skaudžiai nudegina odą.

„Kita vertus, nereikia prasidėti su Sosnovskio barščiais, nes pas mus auga kiti jo giminaičiai – Sibiriniai barščiai. Juos galima valgyti saugiai, laiko patikrinti, nes buvo plačiai paplitę, kol nemokėjome auginti bulvių, kopūstų ir morkų“, – pasakoja G. Vaivilavičius.
Šeimininkės anksčiau barščius virdavo būtent iš šito augalo, todėl sriuba taip ir vadinama. Lietuva XIX a. buvo kone paskutinė šalis Europoje, kur statinėse dar raugindavo barščius. Tik vėliau juos išstūmė atvežtinės kultūros.

Barščiai greitai užrūgsta, pasigamina pieno rūgšties bakterijų. Jie kaip konservantas buvo naudojami raugiant kitas daržoves.

„Iš raugintų barščių sriuba tikrai labai skani. Dar įdomu tai, kad iš jų galima pagaminti alkoholinio gėrimo. Tikėtina, kad iš šio augalo viduramžiais virdavo alų“, – mano gamtininkas.

Riebios kaip žuvienė

„Mano žmona nemėgsta dilgėlių sriubos, nes jai per riebi“, – ir giria, ir peikia augalą Giedrius. Jis drąsiai skabo dilgėlių viršūnėles, sulenkia lapelius, sutrina liaukinius plaukelius (juose yra skruzdžių rūgšties) ir susuka tarp delnų rutuliuką, kuris akimirksniu pradingsta burnoje. „Dilgėlių nereikia nuplikyti, kad nedilgintų, pakanka sutrinti“, – moko botanikas.

Dilgėles verta rauginti kaip kopūstus: 1 kg žaliavos, 50 g druskos. Įrūgsta per savaitę ir laikosi per žiemą, puikus priedas sriuboms. Galima ir sūdyti, tuomet tam pačiam kiekiui reikės daugiau druskos – 150 g.

Priėjęs prie ąžuolo, Giedrius irgi atskleidžia žinąs daugiau patiekalų nei gilių kava: „Labai neblogas maisto šaltinis, tik reikia mokėti paruošti.

Gilės turi kartumo, todėl reikia nulupti lukštą, padalinti į kelias dalis ir mirkyti, vandenį per dieną keičiant penkis šešis kartus. Arba į puodą įdėjus šaukštelį pelenų pavirti pusvalandį (šarmas ištraukia kartumą). Suskaldytas giles galima naudoti kaip kruopas arba sumalti į miltus. Bandžiau kepti blynus, panašūs į bulvinius, labai skanu.“

Ant ąžuolų lapų vabzdžiai susuka gumbelius, kuriuose yra tanidų, iš jų anksčiau darydavo tušą. Jeigu pasiklystumėte miške, galite parašyti laišką.

Skudučiai vietoj kopūstų

Miškinų skudučių žiedkočiai valgomi, labai skanūs ir aromatingi kaip prieskoniai. Anksčiau iš šio augalo piemenukai darydavo dūdeles, nes jis tuščiaviduris. „Pavasarį iš lapkočių išviriau sriubos, pavaišinau šeimą. Žmona paklausė, iš kur gavau šviežių kopūstų?“ – juokiasi biologas.
Skudučiai panašūs į šventagaršves, nesupainiokite. Šventagaršvių kvapas gana aštrus, naudojamas kaip prieskonis vietoj gelsvės. Jei pridėsite per daug, sugadinsite sriubą, bus karti. Šventagaršvėmis aromatizuojami alkoholiniai gėrimai, iš šakniavaisių gaminamos cukatos – stiebo gabalėliai išverdami sirupe ir išdžiovinami.

Lendame po medžiais, kur parko darbuotojai pasėjo meškinių česnakų. Maistui tinka lapai iki žydėjimo, skonis ir kvapas nesiskiria nuo darže auginamų česnakų. Augalas įtrauktas į Raudonąją knygą, skinti lapus galima tik nužydėjus, kai išbarsto sėklas.

„Žinau, kur Lietuvoje auga dideli česnakų plotai, juos galima tiesiog dalgiu šienauti. Turiu daug prisiraugęs: į litrinį stiklainį prikemšu lapų, apiberiu dviem šaukšteliais druskos, užpilu karštu vandeniu. Per savaitę išrūgsta. Kai daviau paragauti tėvams, tik pečiais traukiojo – skonis kaip agurkų. Šiuos česnakus auginu savo darže“, – pasakoja Giedrius.

Iš gauromečių – arbata

Netoli tako auga gauromečiai, kurie buvo kultivuojami Švedijoje: išdegindavo miškus, priveisdavo dykvietėse gauromečių ir masiškai eksportuodavo į Rusiją (todėl augalas vadinamas „Ivan čai“). Gauromečiai pusmetrio gylyje išleidę galingas šaknis. Jos turi specifinį aitrų kvapą, reikia laikyti trejus metus, kol dingsta, tik tada galima malti miltus.

„Procesas ilgas, neverta. Nebent badas priverstų“, – juokiasi gamtininkas. Vertingesnė augalo dalis – lapai, kurie renkami iki žydėjimo. Jie po vieną susukami voleliu, sudžiovinami ir plikoma žalioji arbata. Norint pagaminti juodąją arbatą, lapus reikia fermentuoti – sudėti į stiklainį ar orkaitę, apvytinti ir išdžiovinti.

„Kiek bandžiau daryti, atsargų nepavyko sukaupti, nes arbata tikrai labai skani“, – tikina botanikas. Jeigu jam tenka savaitę gyventi miške, prisirenka įvairių žolelių, padžiauna jų puokšteles po eglaitėmis ir kasdien geria kvapią arbatą.

Kam arbata, kam kava. Giedrius praskleidžia žolę ir rodo augalą, panašų į kiaulpienę. Tai paprastoji trūkažolė, iš kurios šaknų galima paruošti kavos pakaitalą – cikoriją, o lapus naudoti kaip salotas. Trūkažolės karčios, todėl reikia pasūdyti ir palaikyti.

„Tikriausiai morkų, svogūnų ar ridikėlių namuose net ir neauginate?“ – ekskursijos pabaigoje padarau išvadą. „Šiltnamio man nereikia. Kol pas kitus pirmosios daržovės dar tik dygsta, daug maistingesnių augalų randu miške“, – teigia biologas Giedrius Vaivilavičius. Vis dėlto jis pripažįsta, kad nėra taip paprasta gamtoje pavalgyti. Ypač daug reikia vargti, kad išgautum angliavandenius: „Reikia padirbėti, nieko negausi už dyką.“

Mano išsaugoti straipsniai