Birželio pirmomis dienomis, anksčiau už žemuoges ir braškes, gaiviomis uogomis pradžiugina sausmedžiai su mėlynais valgomais vaisiais. Apie jų veisles, auginimą ir priežiūrą patirtimi dalinasi VU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Silva Žilinskaitė.
Sausmedžiai mėlynomis uogomis – tai introdukuotieji augalai, Lietuvoje savaime neaugantys, tikriausiai pas mus patekę iš Rusijos, nes ten jie savaime paplitę, be to Rusijoje vykdoma ir šių augalų selekcija, išvesta daug veislių. Lietuvoje savaime paplitusi tik viena rūšis – paprastasis sausmedis (Lonicera xylosteum L.), krūmas, rudeniop pasipuošiantis raudonomis uogomis.
Dekoratyvūs sausmedžiai taip pat į Lietuvą atkeliavo iš kitų kraštų, t.y. yra introdukuoti.
Sausmedžiai, kurie veda mėlynas valgomas uogas, žydi labai anksti – balandžio pabaigoje, juos labai lanko kamanės, bitės, nes tuo metu sode dar mažai yra kitų žydinčių augalų. Tai nereiklūs, atsparūs augalai, jiems nepakenkia net iki -5-7 oC šalnos, ištvermingi žiemą. Pradeda derėti po 3-4 metų, o gausų derlių subrandina po 5-7 metų. Tuomet nuo vieno krūmelio priskinama po 1-2,5 kg uogų. Po keletą sausmedžių krūmų su valgomis mėlynomis uogomis verta auginti kiekvienoje sodyboje, jie pradžiugins ankstyvomis uogomis. Dėl dekoratyvumo: anksti pavasarį pasirodanti žaluma džiugina, bet… anksti prasidėjusi vegetacija, anksti ir baigiasi. Lapų metimui augalai jau ruošiasi rugpjūtį, tad rudeniop augalų vaizdas prastas, nes lapai jau parudavę, susisukę.
Vertingos uogos. Sausmedžių uogos skoniu primena mėlynes, tik yra stambesnės, jų minkštimas tvirtesnės konsistencijos. Priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų, uogose būna 3-13 % cukraus, 1-3 % rūgščių,1-1,6 % pektinų, 20-80 mg/% vitamino P, taip pat vitaminų B1, B2, B9. Uogose gausu mineralinių medžiagų: geležies, magnio, natrio, kalio, mikroelementų: jodo, mangano, vario, daug antocianų, kurie uogoms suteikia intensyvią mėlyną spalvą su purpuriniu atspalviu.
Rūšys, veislės, formos. Sausmedžio (Lonicera L.) rūšys su mėlynomis uogomis priklauso sausmedinių (Caprifoliaceae Juss.) šeimai, sekcijai Isika Rehd., posekcijui (posekcijai) Caeruleae Rehd. Posekcijos apimtis jau daugelį metų yra botanikų tyrinėjimo ir diskusijų objektas: seniau posekcijos viduje buvo išskirta iki 12-13 rūšių. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad viskas „sudedama“ po viena „kepure“ – L. caerulea L., o buvusios savarankiškos rūšys tampa porūšiais ar tiesiog „pranyksta“, t.y. sujungiamos. Taigi, laikantis tokios tendencijos – pagrindinė sausmedžių su mėlynais valgomais vaisiais rūšis – tai melsvauogis sausmedis (Lonicera caerulea L.) – iki 2 m aukščio krūmas, savaime išplitęs Vidurio Europos kalnuose ir borealiniuose (vidutinių platumų) Eurazijos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Auga kalnuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, miškų aikštelėse, upių ir kalnų šlaituose. Geriausiai auga drėgnose, tačiau gerai aeruotose, neutraliose ar kiek rūgštokose dirvose. Lietuvoje sausmedžiai mėlynomis uogomis savaime neauga, arčiausiai mūsų – Latvijoje, kur yra keletas „salelių“ – augaviečių.
Valgomasis sausmedis (Lonicera edulis Turcz. ex Freyn.) (pagal paskutines tendencijas L. caerulea subsp. edulis (Turcz. ex Herder) Hulten) yra labai panašus į melsvauogį sausmedį, tačiau jų skirtingas chromosomų skaičius. Tai endeminė rūšis, paplitusi Centriniame Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatkoje, Sachaline, kai kuriuose Japonijos salose, Korėjoje, dalyje Kinijos. Jeigu prie Lonicera genties vardo „sutiksite“ žodelius altaica, baltica, boczkarnikovae, emphyllocalyx, kamtschatica, pallasii, stenantha, turczaninowii, venulosa, villosa, tai visi šie augalai veda mėlynos spalvos uogas. Be sausmedžių su mėlynais valgomais vaisiais, gentyje yra daugybė dekoratyvių sausmedžių rūšių, kurių vaisiai nevalgomi ir auginami tik aplinkai papuošti.
Sausmedžio su mėlynais valgomais vaisiais charakteristika. Lietuvoje soduose auginamų augalų išvaizda įvairuoja, nes tai priklauso nuo to, iš kokios sausmedžių su mėlynais valgomais vaisiais rūšies išvesta veislė ar atrinktas sėjinukas. Pateikiame tik apibendrintą krūmelio charakteristiką: aukštis 0,7-2,0 m, stiebų žievė ruda, supleišėjusi, nuo ko ir kilo augalo pavadinimas, lapai 4-10 cm ilgio, elipsiški, kiaušiniški arba atvirkščiai kiaušiniški. Žiedai dvilyčiai, geltoni ar žalsvai gelsvi, po 2 lapų pažastyse. Pas mus žydi balandžio – gegužės mėn., žiedus lanko kamanės ir bitės. Vaisius – tamsiai mėlyna, gana įvairios formos 1,5-3,0 cm ilgio, daugiasėklė uoga, skoniu primenanti mėlynes. Uogos prinoksta po mėnesio, yra tamsiai mėlynos su vaškiniu apnašu, kaip vaivorai arba mėlynės.
Veislės. Pagrindiniai selekcijos centrai yra Japonijoje, Kanadoje, Rusijoje – Sankt – Peterburge, Altajuje, Tolimuosiuose Rytuose, kur sausmedžių selekcija prasidėjo XX a. viduryje ir dabar išvesta daug sausmedžių su mėlynais valgomais vaisiais veislių. Pastaraisiais metais labai intensyviai selekcija užsiimama mūsų kaimynėje Lenkijoje, ten sodinamos ir pramoninės plantacijos. Selekcininkų pastangos nukreiptos uogų skoniui pagerinti, nes kai kurių rūšių uogos kartokos, o taip pat sunokusių uogų byrėjimui sumažinti, kas labai aktualu sodinant pramonines plantacijas ir derlių nuimant tam pritaikytais kombainais, t.y. mechanizuotu būdu. Taigi neseniai išvestų veislių uogos stambios, saldžios, mažiau byra. Šiais kriterijais ir turėtų vadovautis kiekvienas, norintis savo sode užsiveisti sausmedžių. Reikėtų atsiminti, kad savo sode geriau auginti desertines veisles, kurių uogos gal ir linkusios byrėti, bet puikaus skonio. Reikėtų neapsigauti nebyrančiomis veislėmis, pasidomėti, ar kartais jos neskirtos pramoniniam auginimui. Jeigu taip, tai labai tikėtina, kad uogos bus stora odele ir ne tokios skanios. Jeigu norėsite įsigyti sodinukų, daugelyje Lenkijos medelynų jų galima rasti – tiek Rusijoje išvestų veislių, tiek jau sukurtų Lenkijoje. Lietuvoje patogiausia sausmedžių nusipirkti sodmenų mugių metu. VU Botanikos sode sukaupta sausmedžio mėlynomis uogomis rūšių, 47 veislių ir 35 genetinių linijų kolekcija skirta moksliniams tikslams. Lietuvoje plačiau auginamos veislės: ‘Pavlovskaja‘, ‘Desertnaja‘, ‘Krupnoplodnaja‘, ‘Kolokolčik‘, ‘Duet‘. Jos pasižymi ištvermingumu, uogų stambumu, geru jų skoniu.
‘Pavlovskaja‘ – uogos labai stambios – 25 mm ilgio, 10-11 mm skersmens, desertinio skonio, saldžiarūgščios, su silpnu aromatu. Šimtas uogų sveria 123 g. Krūmas 1,4 m aukščio, 2,1 m skersmens. Derlingumas iš krūmo – 1,4 – 2 kg uogų.
‘Desertnaja‘ – uogos labai skanios, saldžiarūgščio skonio su stipriu aromatu, vidutinio dydžio – 15-17 mm ilgio, 11-13 mm skersmens. Šimtas uogų sveria iki 94 g. Krūmas 1,1 m aukščio, 1,8 m skersmens. Derlingumas – 1,4 kg uogų.
Patarimas. Lietuvos klimatas pastaruosius metus keičiasi, šiltėja. Sausmedžiams labai nepatinka dideli temperatūros svyravimai žiemą, kai tai „minusas“, tai „pliusas“. Po ilgėliau trukusio „minuso“ atšilimą jie „supranta“ kaip pavasarį ir pradeda sprogti. Užėję nauji šalčiai sprogstantiems krūmams padaro daug žalos, pavasarį tokie krūmai pasitinka „nelinksmi“, kartais ne tik uogų, bet ir naujų lapelių sulaukti nepavyksta. Jeigu yra galimybė, geriau rinktis Rusijoje, Sankt Peterburgo Augalininkystės institute (VIR) išvestas veisles, nes jos geriau prisitaikiusios gyventi Lietuvos klimato sąlygomis. Sibiro, Altajaus veislės „žino“ tik du metų laikus (šalta – žiema, atšilo – jau pavasaris, galima leisti lapelius), todėl labiau nukenčia nuo permainingų Lietuvos žiemų. Dabar jau verta pasidomėti ir Lenkijos selekcininkų naujienomis.Yra dvi grupės sausmedžių: anksti sunokinantys uogas ir vėlyvieji, kurie jau žemuogių ir braškių neaplenkia. Šių grupių augalai skiriasi ir vizualiai. Vėlyvieji būna žemesni (iki vieno metro), „tvirtesnio sudėjimo“, lapai apvalesni, uogos apvalios ir tvirtai prisitvirtinusios, t.y. nebyrančios.
Auginimas ir priežiūra
Vieta. Sausmedžiai su mėlynais valgomais vaisiais geriausiai auga saulėtoje vietoje, priemolio ar priesmėlio derlingose, pakankamai drėgmės turinčiose (kad nebūtų ilgai užliejami vandens), rūgščiose, neutraliose ar silpnai šarminėse dirvose. Ilgiau užlietose vietose augalai skursta ir gali žūti, o labai sausose taip pat lėtai auga.
Sodinimas. Sausmedžius patogiau sodinti rudenį, nes pavasarį jie labai anksti išsprogsta ir anksčiausiai iš vaisinių augalų pražysta. Arba sodinama anksti pavasarį, prieš prasidedant jų vegetacijai, priklausomai nuo metereologinių sąlygų, pasirenkant tinkamą momentą. Augalai, išauginti vazonuose, gali būti sodinami visą sezoną. Dirva prieš sodinimą paruošiama iš anksto, išnaikinamos piktžolės. Jei dirva derlinga, sodinama iškasant reikiamo dydžio duobę (priklausomai nuo šaknyno dydžio), jei dirva nederlinga – smėlis, žvyras ir t.t., tuomet ruošiamos iš anksto duobės. Jos kasamos 40 cm gylio ir 60 cm pločio, pridedama 10-12 kg komposto ar perpuvusio mėšlo ir sumaišoma su viršutinio sluoksnio dirvožemiu ar kita derlinga žeme. Sodinama vieną nuo kito 1-1,5 m (galima ir 1,5-2 m) atstumu tokiame pačiame gylyje, kaip ir anksčiau augo medelyne, bet ne giliau. Sodinant daugiau augalų ar įveisiant plantaciją, paliekami 2-3 m tarpueiliai. Gero derliaus galima sulaukti, pasodinus ne mažiau kaip 2-3 skirtingų veislių krūmelius. Tai leis jiems gerai apsidulkinti ir kasmet duoti pastovų derlių. Augdamas vienas sausmedžio krūmelis gali gausiai žydėti, bet uogų užauginti mažai, nes šis augalas yra kryžmadulkis, t.y. vaisiai gerai užsimezga žiedams apsidulkinus ne savomis žiedadulkėmis.
Augalų priežiūra. Ji panaši į kitų uogakrūmių priežiūrą: purenama dirva, ravimos piktžolės, trūkstant drėgmės, augalai laistomi. Sausmedžio šaknys paviršinės, todėl reikia dažniau laistyti. Tręšimas. Jei krūmai pasodinti į derlingą dirvą, juos 2-3 metus tręšti nebūtina. Patartina krūmus apmulčiuoti durpėmis, kompostu arba perpuvusiu mėšlu, kad ilgiau dirvoje išsilaikytų drėgmė. Kiekvieną rudenį patartina pokrūmius sukasti, o pradėjusius derėti krūmus patręšti perpuvusiu mėšlu (2-3 kg vienam krūmui).
Genėjimas. Pirmus 3-5 metus po sodinimo genėti nereikia. Tik vėliau, krūmui sutankėjus, jis praretinamas kas 2-3 metai. Pašalinamos apdžiūvusios, nulaužtos šakos ir visos smulkios, krūmą tankinančios, derliaus neduodančios šakelės. Sausmedžiai žiedus krauna ant praėjusių metų ūglių, todėl jų trumpinti negalima. Krūmai gerai dera iki 20-25 metų. Kad produktyvumas nesumažėtų, juos reikia atjauninti. Po 10-15 metų išpjaustomos senesnės skeletinės šakos iki jauno stipraus atsišakojusio stiebo, išaugusio arčiausiai pagrindo. Kuo daugiau krūmas turės vienmečių stiprių ūglių, tuo didesnis bus jo derlingumas, geresnė uogų kokybė.
Senų augalų atnaujinimas. Tai veiksmingas, bet ekstremalus būdas. 20-25 metų senumo augalus anksti pavasarį, geriausiai kovą, galima nupjauti, paliekant nuo žemės 30-40 cm kamieno dalį. Krūmas atžels, tiesa jį teks formuoti, retinti, o ir uogų keletą metų palaukti. Bet bus naujas krūmas senoje vietoje.
Ligos ir kenkėjai. Sausmedžiai atsparūs ligoms ir kenkėjams, todėl cheminės apsaugos priemonės nenaudojamos. Tai dabar tinka rūšims jų arealo ribose. Jeigu veislės auginamos už rūšių savaiminio paplitimo ribų, t.y. nepalankiose arba net ekstremaliose sąlygose, pamažu augalai silpsta ir suserga. Lietuvoje, kur klimatas augalams nėra labai palankus, augalai serga, juos puola ir kenkėjai. Tad savo augalus reikia stebėti ir, esant reikalui, imtis priemonių. Kartais senesnius krūmus apninka skydamariai, kuriuos reikia mechaniškai sunaikinti arba kraštutiniu atveju purkšti insekticidais. Augalai ištvermingi žiemą. Žiemoja neuždengti. Žiemą nuo krūmų reikia nupurtyti sniegą, nes jis savo svoriu gali išlaužyti šakas.
Paukščių daroma žala. Kartais žalos padaro paukšteliai, nulesdami pumpurus, o nokstančias uogas labai mėgsta varnėnai ir strazdai. Esant galimybei, baigiant nokti uogoms, krūmus galima dengti tinklu nuo paukščių, nes ne tik žmonės nori pasimėgauti pirmosiomis uogomis – atlėkus būriui varnėnų, uogų neliks per kelias minutes. Sausmedžių ūglius žiemą graužia kiškiai.
