Trumpai betrukę laikai, kai žmogus norėjo parodyti savo išskirtinumą gamtoje pamažu, bet užtikrintai blėsta. Kyla nauja, ekologijos banga, skelbianti, kad žmogus yra ne gamtos išsišokėlis, o integrali ir atsakomybę nešanti jos dalis. Tokią filosofiją perima ir architektūra. Apie būsto ir aplinkos integraciją pasakoja architektė Rasa Urbonaitė.
Pastatų integracija naudojant vietines žaliavas
Pastatų integracija į aplinką, neretai nesąmoningai, vystoma naudojant vietines žaliavas. Rąstiniai ar medžio karkaso namai, stogai dengti šiaudais ar mūro gaminiai pagaminti iš vietinio molio – puikūs statinių integracijos pavyzdžiai. Nemažiau svarbūs ir eksterjero sprendimai – natūralaus akmens ar medžio dekoro elementai. Skalda – prieigų takams, šilokų kilimas – ekstensyviam žaliam stogui. Vietinės natūralios medžiagos yra vienas iš pagrindinių aspektų, kuriančių jausminę vienovę su aplinką tiek individuliame statinyje, tiek kvartalo mastu.
Spalvinis koloritas
Ne paslaptis, kad natūralios, žemės spalvos darniai žiūrisi gamtos aplinkoje. Jos viena kitą sugeria, papildo taip sukurdamos visumos vientisumą. Naudojant tokius atspalvius nerizikuojama nepritapti prie aplinkos, joje esančių mažosios architektūros elementų, statinių. Svarbi ir praktinė nauda, mat ant šio kolorito gaminių mažiau pastebimas natūralus nusidėvėjimas. Nuovargio ar akies erzinimo faktorius sumažinamas iki minimalaus. Tačiau, nemažiau geras ir priešingas sprendimas – kai spalvinė gama parenkama kontrasto principu. Šiuo atveju vieni statinio elementai labiau traukia dėmesį už kitus, o aplinka sudaro tik bendrąjį toną. Tokiu atveju, lieka pasikliauti savo jausmine būsena, o sprendinio sėkmės ir kokybės klausimas priklausys tik nuo architekto išjautimo ir profesionalumo lygio. Bet kuriuo atveju architektūrinis sprendinys neturi būti svetimkūnis aplinkoje, o tik jos papildančioji dalis.
Architektūra (forma), papildanti išeities sąlygas
Nepriklausomai nuo išeities sąlygų jokia naujai kuriama architektūrinė forma ar jos išraiška neturi naikinti esamos erdvės, susiformavusios gamtinės ar urbanistinės struktūros. Naujai kuriami architektūriniai dariniai turi būti integruojami, ar kuriami taip, kad tiktų prie esamos natūralios situacijos. Galimos įvairios variacijos:
– įliejimas į šlaitą, jei esama situacija kalvos papėdėje;
– kalno tąsa pastato architektūrine forma, jei nagrinėjama vieta – kalno viršūnė;
– aukšti gruntiniai vandenys/apsėmimo galimybė – namo gyvenamjų patalpų pakėlimas virš žemės lygio;
– gamtos elementų atkartojimas architektūroje (miškas – konkorėžių danga fasade, beržynėlis – kolonos, ir kt.).
Vis dažniau projektavimo stadijoje prabylama apie psichologiją ir sociologiją, gamtai daromą žalą. Tvirtai priimami architektūriniai sprendimai vadovaujantis klimatinėmis ir geografinėmis sąlygomis bei kultūrine aplinka. Taip, laikui bėgant, vadovaujantis šiomis nuostatomis gims vertinga architektūra, o kaimynai bendruomenėje vieni prieš kitus puikuosis, kurio namas sukurtas remiantis teisingais principais.
