Vilniaus pakraštyje esančiame 17 arų sklype, šalia kurio dar yra tokio pat ploto žalioji zona, Vaidos ir Armino Darasevičių šeima įsikūrė prieš dešimtmetį. Ir iki šiol namo aplinka kasmet kinta. „Laikui bėgant skonis keičiasi: tai, kas iš pradžių atrodo gražu, vėliau virsta monotonija, nuo jos pavargsti ir sugalvoji susikurti gyvą besikeičiantį paveikslą. Kas kitas tai galėtų būti, jei ne gėlynai, kuriuose žydi ir nuolat mainosi augalai“, – svarsto sodo šeimininkė.
Kai randame ir jums pristatome kūrybiškai sutvarkytą aplinką, dažniausiai stengiamės išlikti nešališki – siekiame tik atkreipti dėmesį į originalias idėjas, atskleisti kuo daugiau gražių pavyzdžių. Jei namų šeimininkams kurti kraštovaizdį padeda profesionalai – taip elgtis racionaliausia. Tačiau jei šeimininkai patys kuria savo sodą, nuo emocijų atsiriboti net ir nesinori. Tad truputį apie jas.
Žurnalo kūrybinė grupė įspūdingus levandų gėlynus prie įvažiuojamojo keliuko šalia namo pamatė atsitiktinai ir įsiprašė į svečius. Visą savaitę užeidavo lietūs, fotosesiją kasdien po porą kartų atidėliojome, o Vaidai ir Arminui dar teko skubiai pjauti veją, panaikinti žvyro kalną (matėme jį kieme), idealiai sutvarkyti gėlynus (tai tikrai krito į akis), greičiausiai ir daugiau darbų nudirbti.
Atvažiavę į svečius sužinojome, kad pora augina keturis vaikus, jauniausiam vos du mėnesiai. Ir buvome tikrai ne pirmieji, ėmę klausinėti, kaip įmanoma dar rasti laiko išpuoselėtiems gėlynams ir netgi visai nemažam daržui. Į tai Vaida atsakė, kad kai iš aplinkos pasisemi energijos ir teigiamų emocijų, susitvarkyti su gausybe veiklos nėra sunku. O Arminas žino, kad bent valandą kasdien turi žmoną išleisti į sodą, mat didžiausias malonumas jai – rankas į žemę sukišti. Be to, Vaida – perfekcionistė, todėl jai visada atrodo, kad galėtų būti geriau ir gražiau. Tikiuosi, šiuo bandymu apibūdinti sodo šeimininkus bent šiek tiek atsakiau ir į klausimą, kaip jiems pavyko sukurti tokią aplinką.
Daugelis mano, kad Vaida galėtų prisidžiovinti gausybę levandų, tačiau ji nemėgsta skinti gėlių ir komponuoti puokščių. Gėlės, pasak moters, turi augti ir žydėti sode, džiuginti ne tik namiškius, bet ir praeivius ar kaimynus.
Prisėdus verandoje smagu grožėtis šalia žydinčiu gėlynu. Metams bėgant, aplinkos tvarkymo darbų gal ir sumažėtų, bet vis atsiranda naujų projektų – tai suteikia galimybę nuolat kurti. Pasak Vaidos, gal taip nutinka todėl, kad jų šeima tokia: vyras yra kelių restoranų bendraturtis, maistas, vynas ir aplinka, kurioje jie ragaujami, vaidina labai svarbų vaidmenį, tad ir namų aplinką susikūrė tokią, kad joje būtų miela gyventi.Kurdama sodą Vaida nesiremia standartiniais principais, nėra ji baigusi ir jokių šios srities mokslų. Moters įsitikinimu, svarbiausia – kad akims būtų gražu. Tad gėlynai Vaidos ir Armino kieme komponuojami ne pagal teorines žinias, o stebint, kas pavyko, kas ne, kas ką užgožė, kas suklestėjo… Pasak sodo šeimininkės, augalai čia auginami remiantis išlikimo principu: jei skiriamo dėmesio jiems užtenka ir jie išgyvena – draugystė užsimezgė. Jei gėlei ar medeliui nepavyksta prisitaikyti, jis praranda dekoratyvumą – su juo tenka atsisveikinti. Augalus prižiūrėti turi būti malonu, o juos gydyti ir purkšti, naikinti kenkėjus jau yra darbas, kuriam trūksta laiko. Todėl ir rožių krūmus Vaida augina tik du – nuo jų dar įmanoma rankomis surinkti vabaliukus. Daugiausia šeimos sode yra levandų, jos čia klestėte klesti ir džiugina ne tik šeimininkus, bet ir praeivius. Pirmosios buvo pasodintos visai šalia namo, prie pamatų esančiame žvyre. Ten daug saulės, tad vieta šiems augalams labai patiko. Pamačiusi, kad levandos puikiai tarpsta, Vaida nutarė pridengti jomis šlaito nuolydį, atskirti sodo zonas.
Augalams sodo šeimininkė neleidžia nevaldomai augti, dažnai juos karpo ir formuoja. Moteriai patinka apvali jų forma (gal todėl ir levandos ypač mėgstamos) – tokia suteikiama visiems kiemo zonoje augantiems medeliams.
Komponuojant gėlynus siekta išsaugoti vizualų komfortą, tad jie atsirado ten, kur yra kampų – taip šie buvo sušvelninti, suapvalinti.Naudingi patarimai
Savo levandų Vaida niekada eglišakėmis nedengė. Per tiek metų gal tik vienas kitas krūmelis nušalo ir tik todėl, kad buvo pažeistos šaknys, nes kažkoks gyvis po jomis išrausė urvą. Tiesa, šįmet labai trūko sniego, todėl apšalo kai kurių kerų šakos, bet per porą metų atsigaus.
Pasak Vaidos, labai svarbu levandoms parinkti tinkamą vietą. Joms turi užtekti saulės šviesos, neužsilaikyti vanduo, kitaip pavasariop šie augalai gali iššalti. Dar svarbu nuo pat mažens augaliukus genėti. Išdygus levandoms reikia skabyti jų viršūnėles (nors ir gaila tuos mažus daigelius „skriausti“…), tada jos pradeda šakotis. Be to, būtina atminti, kad levanda yra puskrūmis, o ne gėlė, tad sumedėjus šakoms nieko nebepakeisi.
Sodo šeimininkė tvirtina, kad levandos – nereiklūs augalai, tik sunkiai dygsta, dėl to kai kurie augintojai ir nuleidžia rankas. Sėklos turi būti stratifikuotos, t. y. gauti šalčio. Lauko sąlygomis tai įvyksta natūraliai, bet nusipirkus sėklų pakelį taip nenutinka. Ir Vaidai užsiauginti daigelių pavyko tik tada, kai pasėtas levandas palaikė šaldytuve. O kiek buvo džiaugsmo! Dabar, kai levandų gėlynuose tiek daug, jos pačios ir pasidaugina.
Vieni augalai užpildo erdvę ir sukuria visumą, kiti teikia džiaugsmo ir jų žydėjimo labai laukiama. Taip, tai levandos – jos gėlynuose sugriežia pirmuoju smuiku liepą.
Levandos mūsų krašte nėra labai įprastos (bent jau taip buvo tada, kai Vaida pradėjo jas auginti), tačiau kiti žolynai – lietuviški, augę močiutės darželyje: kurpelės, kraujažolės, šalavijai, ramunės, flioksai, rasakilos, bijūnai, pentiniai, bajorės…Vidurvasarį žydinčiuose gėlynuose vyrauja violetinė ir purpurinė spalvos, harmoningai derančios su mėgstamiausiais Vaidos augalais. Geltonos, oranžinės gėlės sunkiau įkomponuojamos, tad jų mažiau, bet, pavyzdžiui, kraujažolės su ramunėmis gražiai atrodo ir labai puošia aplinką. Dar čia auga nereiklūs, ilgai dekoratyvumą išsaugantys šilokai, akį traukia ažūriniai verbenų raštai. Šios gėlės mūsų sąlygomis nežiemoja, bet, laimė, pačios pasisėja, tad svarbiausia išdygusių neišravėti.
Kadangi pernai reikėjo pasodinti daug naujų gėlynų, Vaida į juos perkėlė augalų iš vešinčių kieme želdinių. Kadangi augalai labai brangūs, moteris naujų gėlių užsiaugina iš sėklų. Tiesa, tai atima daug laiko, o ir viso šiltnamio užimti nesinori, tačiau bent porą pakelių sėklų kasmet pavyksta pasisėti – ir gėlynai plečiasi, įvairėja.
Gėlynus ir daržo lysves šeimininkė mulčiuoja nupjautos vejos žole, pušų žieve. Iš pradžių taip darė, kad būtų mažiau darbo – jo tikrai užteko, kai tekdavo ravėti vos išdygusias mažučiukes piktžoles (perfekcionizmas trukdė Vaidai numoti į jas ranka). Mulčiuojant šio vargo nebeliko, o ir augalams iš to akivaizdi nauda.
Vaida mėgsta gėles, kurioms nužydėjus lapai lieka dekoratyvūs ir puošia gėlynus. Būtinybė suskirstyti sklypą zonomis atsirado natūraliai. Iš pradžių daržas buvo šalia namo, vėliau perkeltas tolėliau, nes sėdint terasoje norėjosi akiai mielesnio vaizdo. Zonas atskiriančią ribą žymi tujų ir levandų eilė.Praėjusiais metais sutvarkyta ir ta sklypo dalis, kurioje yra daržas, vaikų žaidimo erdvė, – gėlynai čia suformuoti taip, kad ją atskirtų. Laikui bėgant užaugs aukštų medžių, kurie įrėmins erdvę. Trys šermukšniai suteiks kiemui struktūrą, dar pasodinta Lietuvoje kol kas neįprasta katalpa dideliais puošniais lapais. Pasak šeimininkės, būtent medžių kol kas jai labiausiai trūksta – ir jų skleidžiamos energetikos, ir jausmo, kad esi ne laukuose.
Spygliuočiai buvo pirmieji augalai, atsiradę kieme. Jie užpildo erdvę, bet sukuria monotoniją, kurią norisi išsklaidyti žydinčiomis gėlėmis.
Kuplių levandų eilės sklype iš kelių pusių pridengia šlaito nuolydžius. Tiesa, ne visose vietose sąlygos joms augti yra idealios, kai kur užmirksta žemė. Kadangi levandos auga tankiomis eilėmis, netgi nužydėjusios jos išlieka gražios, išsaugo spalvą, todėl genimos tik rugsėjį, mat norisi ilgiau pasidžiaugti vasara.
