Tai, kad cukrus ir įvairūs saldikliai kenkia sveikatai, žino kiekvienas, tačiau ne kiekvienas yra girdėjęs apie augalą, kuris gali puikiai pakeisti cukrų. Tai – stevija.
Žinoma nuo seno
Senų senovėje, kai žmonės dar nežinojo cukraus, o Amerikos dar nebuvo atradęs Kristupas Kolumbas, gvaranių genties indėnai vartojo nuostabią žolę. Pakakdavo į puodelį įmesti porą šios žolės lapelių ir gėrimas tapdavo kuo saldžiausias. Šį augalą gvaraniai vadino „saldžiąja žole“ arba „medaus lapais“. Mokslinis šio stebuklingo augalo pavadinimas yra stevija (lot. Stevia rebaudiana).
Stevijos tėvynė yra Pietų Amerika. Daugiausia ji auga vidutiniškai drėgno subtropinio klimato sąlygomis Paragvajuje, Brazilijoje ir Argentinoje. Indėnai skrupulingai saugojo saldžiojo augalo paslaptį, todėl tik 1887 metais, Pietų Amerikos gamtininko Antonijo Bertonio dėka stevija tapo žinoma ir visam likusiam pasauliui.
Saldumo paslaptis
Paaiškėjo, kad Amerikoje auga beveik 300 rūšių stevijų, tačiau tik Stevia rebaudiana pasižymi saldžiu skoniu. Jos lapai 10-15 kartų saldesni nei cukrus. Buvo atskleista ir šio saldumo paslaptis.
1931 metais du prancūzų chemikai – M. Bridelis ir R. Lavielis – iš stevijos lapų ekstrakto išskyrė baltą kristalinę medžiagą, kurią pavadino steviozidu. Tai sudėtinė medžiaga, kurios sudėtyje yra gliukozės, sacharozės, steviolo ir kitų medžiagų. Iki šiol stevijos savybes tyrinėja viso pasaulio mokslininkai. Vien tik Japonijoje tuo užsiima 60 laboratorijų.
Pasaulyje iki šios dienos dar nebuvo rasta jokios kitos natūralios medžiagos, kuri būtų saldesnė už šį gamtinį produktą. Manoma, kad ateityje steviozidas bus vartojamas kaip naujo tipo saldiklis – ne pavojingas, bet naudingas organizmui. Stevijos lapuose daugiausiai steviozido susikaupia, kai stevijos pražysta.
Steviozidas yra 300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau, skirtingai nei šis, turi labai nedaug kalorijų, nedidina gliukozės kiekio kraujyje, turi antibakterinių savybių, todėl yra laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek ir sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais, ateroskleroze ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis.
Mokslininkai, atlikdami bandymus su gyvūnais, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų. Jie ištyrė, kad nuolat vartojant ne cukrų, o iš stevijos išgaunamą steviozidą, organizme sumažėja cukraus, radionuklidų, cholesterolio kiekis, pagerėja ląstelių regeneracija, sutvirtėja kraujagyslės.
Stevija auga namuose
Stevijos sėklų galima nusipirkti ir Lietuvoje bei užsiauginti šį stebuklingą augalą namuose.
Ypatingų dekoratyvinių duomenų šis augalas neturi. Iš pirmo žvilgsnio stevija yra kažkas panašaus tarp mėtos ir chrizantemos, nors pagal mokslinę klasifikaciją priklauso skirtingoms augalų šeimoms. Rudenį jai prasideda ramybės metas ir numeta lapus, šakelės nuvysta, todėl augalas tampa neišvaizdus. Tik pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje jos garbanoti lapeliai džiugina kiekvieno akį. Stevija užauga 70–100 cm aukščio su 2–3 cm ilgio lapeliais. Žydi baltais, smulkiais žiedeliais.
Medaus žolė – šiltų kraštų atstovas, todėl jai auginti reikėtų parinkti šiltą (+22–28 laipsnių) ir saulėtą, apsaugotą nuo skersvėjų vietą. Dirvožemiui stevija nereikli, bet geriau auga lengvesnėse, silpnai rūgščiose (pH 5,5–6) dirvose, priemolį reikėtų pagerinti smėliu ar kompostu. Nenaudokite durpių. Durpių mišiniuose stevija skurs. Nerekomenduojamas ir dirvos kalkinimas.
Natūraliai stevijos dauginasi sėklomis, tačiau galima dauginti kero dalimis ir auginiais. Mūsų sąlygomis stevija dirvoje nežiemoja. Iki pirmųjų šalnų augalus perkėlus į šiltesnę patalpą, augalo gyvenimas prailginamas, esant palankioms auginimo sąlygoms, šviežiais lapeliais mėgausitės iki gruodžio. Vėliau augalą reikia ruošti ramybės periodui, mažiau laistyti ir pernešti į vėsią patalpą.
Mūsų sąlygomis stevijas geriausia sėti kovo – balandžio mėnesiais į dėžutes. Sėklų nereikia užžerti žemėmis, tik pridengti plėvele ar stikliniu dangčiu. Beje, sėklos dygsta labai sunkiai – iš dešimties sėklų kartais pasirodo tik kokie keturi ar penki augalėliai. Dygstančias sėklas reikia ne laistyti, o purkšti silpna vandens srove.
Sėkloms sudygus gaubtus reikia nuimti, o daigynėlį įkurdinti šilčiausioje (ne žemiau nei +15 laipsnių) ir labiausiai saulėtoje kambario vietoje. Paaugusius daigus reikia persodinti į numatytą augimo vietą lauke arba šiltnamyje. Atvirame grunte stevija sodinama, kai išnyksta šalnų pavojus, o aplinkos temperatūra pakyla iki +15–20 laipsnių. Augalus derėtų sodinti 25–30 cm atstumais.
Stevijos jautriai reaguoja tiek į sausą, tiek į užmirkusią dirvą, todėl reikėtų nuolat, bet saikingai laistyti, kas 10-15 dienų patręšti kompleksinėmis trąšomis. Pirmąjį sezoną stevijos auga lėtai. Prieš šalnas stiebą reikėtų nupjauti, paliekant tik 5 cm, o patį augalą persodinti į vazoną. Ramybės periodu laikyti vėsiai, +5–10 laipsnių temperatūroje (šiltesnėje aplinkoje augalas gali pradėti sprogti), geriausiai rūsyje ar sandėlyje. Jeigu tokių patalpų neturite, tinka ir žemutinė šaldytuvo lentyna arba įstiklintas bei apšiltintas balkonas.
Peržiemojusios stevijos kitą pavasarį ir vasarą augs sparčiau nei pirmaisiais metais. Stevijas galima įšaknydinti, tereikia 5 cm ilgio pažastinį ūglį su bent viena pora lapų pamerkti į vandenį. Pasirodžius šaknelėms augalus galima persodinti į lengvą substratą.
Saldžius augalų lapus ir stiebus galima skinti visą vasarą. Bet geriausia tai daryti stevijoms pražydus. Savo tėvynėje – Paragvajuje – stevijų žydėjimo metas yra sausio – kovo mėnesiais, o pas mus tai atitiktų laikotarpį nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai šie augalai pradeda žydėti po sėjos praėjus 16–18 savaičių. Tada augalai būna sukaupę daugiausia steviozido.
Džiovinti žaliavą geriausia natūraliomis sąlygomis ant sietų arba pakabinus nedidelėmis šluotelėmis.
