Prasideda pats sodų ir daržų smagumas – žydėjimas, žaluma, šiluma ir greitai jau pirmosios uogos. Po gero mėnesio soduose jau raudonuos braškės ir noks valgomieji sausmedžiai, o pievose ir pamiškėse – žemuogės. Ach, tos žemuogės, nors jos tokios mažos uogos, bet tokios skanios ir sveikos. O ar žinojote, kad jas visai nesudėtinga užsiauginti pas save namuose?
Anksčiau žemuoges vadindavo braškėmis
Braškėmis vadino todėl, kad valgant šias uogas, jų sėklytės tarp dantų braškėdavo „brakšt brakšt“. Žodis „žemuogė“ yra naujadaras, sukurtas kalbininkų prieš gerus 100 metų. Tuo metu sodininkystėje atsirado kultūrinės, stambiosios braškės, sukurtos selekcininkų, tad prasidėjo painiava, nes du gan skirtingi augalai buvo vadinami tuo pačiu vardu. Tad savaiminėms uogelėms buvo sugalvotas naujas „žemės uogos“ vardas, o naujosios uogos buvo pavadintos senuoju braškių vardu.
Žemuogių veislės
Lietuvos gamtoje žinome ir dažniausiai renkame paprastąją žemuogę (Fragaria vesca), bet akylesni, turbūt, esate pastebėję, kad kartais būna ir kitokių žemuogių, tik kiek retesnių. Tai šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis), kurios uogos kiek stambesnės bei tvirtesnės nei įprastinės ir jas sunkiau iškrapštyti nuo vaislapių. Dar kartais auga aukštoji žemuogė (F. moschata), kurios uogos tamsesnės ir taip pat kiek stambesnės nei paprastosios. Na, ir žinoma, braškė (F. x ananassa) – hibridas dviejų žemuogių rūšių, sukurtas žmogaus XVIII a. Nuo kultūrinės braškės pradžios per tuos kelis šimtus metų buvo sukurta (ir tebekuriama) gausybė jų veislių – smulkių ir stambių, ankstyvų ir vėlyvų, baltais, rožiniais ar raudonais žiedais, šviežiam vartojimui ir konservavimui, ir t.t.
Žemuoges selekcininkai taip pat tobulino, tad daržuose paprastai auginame įvairias jų veisles. Pačios populiariausios yra ‘Rugia‘, ‘Baron Solemacher ‘, ‘Regina‘, ‘Muricata‘ bei kitos. Kai kurios iš jų yra remontantinės, t.y., derančios ne tik vasaros pradžioje, bet visą sezoną iki pat šalnų. Kai kurios naujos veislės neleidžia ūsų ir neplinta kaip po visą daržą. Labai įdomios yra šviesios žemuogių veislės, tokios kaip ‘Yellow Wonder‘, ‘Yellow Cream‘ ir kt., sunokinančios gelsvas, beveik baltas uogas. Jose yra šiek tiek mažiau geležies nei įprastinėse raudonose uogose, bet jų gera savybė ta, kad nenulesa paukščiai, kuriems šios uogos atrodo nesunokusios. Nepaisant baltos spalvos, šių žemuogių skonis įprastinis.
Kaip žemuoges auginti savo kieme?
Prisikirsti iki soties braškių – puikumėlis, bet daugiausiai džiaugsmo teikia pirmoji žemuogių sauja, rasta pamiškėje. Gerai tai, kad žemuogės yra gan neįnoringi augalai, galintys ir augantys įvairiomis sąlygomis, saulėkaitoje, daliniame pavėsyje, sausoje, drėgnoje, derlingoje arba nederlingoje dirvoje. Geromis sąlygomis augančios žemuogės užauga iki 20–25 cm aukščio, o sausuose priesmėliuose tesiekia ir 5–10 cm. Manoma, kad kuo nederlingesnėje ir prastesnėje dirvoje auga žemuogės, tuo jų uogos turi daugiau vertingų vitaminų bei mineralų. Gegužės mėnesį pasirodo pirmieji balti žiedeliai. Tiesa, vėlyvos šių metų gegužės mėnesio šalnos pakando pirmuosius žemuogių žiedus ir gerokai sumažino derlių. Gausiausiai žemuogės dera gegužės ir birželio mėnesiais, bet šiek tiek uogų galima rasti ir liepą ar rugpjūtį.
Kaip jau minėta, žemuoges nėra sudėtinga auginti, jos gali augti ir derlingoje, ir nelabai derlingoje dirvoje, saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje – nuo sąlygų priklausys uogų didumas ir ankstyvumas. Tiesa, kultūrinės veislės yra kiek lepesnės, jos nelabai mėgsta sausrų. Dauginti žemuoges lengva, populiariausias būdas – sėklomis, kurios puikiai dygsta; galima ir dalinant kerelį arba vadinamaisiais „vaikučiais“, ūsais. Reikia neužmiršti, kad žemuogė yra gan trumpaamžis vaiskrūmis, derantis iki 4–5 metų, vėliau jos vis mažiau dera, skursta. Tad kerelius reikia laikas nuo laiko vis atnaujinti – arba dalinti ir padalintuosius naujai pasodinti, arba sėti pavasarį sėklas, arba tiesiog nusipirkti daigų.
Žemuogių nauda sveikatai
Žemuogė – vienas iš tų augalų, kuriame gausu žmogui naudingų dalykų, uogose yra vitaminų B, C, E, K, folio rūgšties, karotinoidų, pektinų, antoksidantų, mineralų: geležies, kalio, natrio, fosforo, kalcio ir kt. Vienu žodžiu, gal šie cheminiai elementai jums skamba nuobodžiai, bet niekas neabejoja, kad žemuoges valgyti labai sveika ir mažiems, ir dideliems.
Uogoms nei kiek nenusileidžia ir žemuogių lapai bei žiedai, tad vaikštinėdami pamiškėje, būtinai prisirinkite šių gamtos dovanų. Rudenį ir žiemą galėsite stiprinti organizmą, gydytis peršalus, viduriuojant, sergant reumatu, mažakraujyste, metant svorį, stabdant kraujavimą, esant cukraligei ir nuo daugelio kitų sveikatos bėdų.
