Vabzdžiaėdžiai augalai – tai mokslininkų teoriškai išskirta žiedinių augalų grupė, kuriai priklauso rūšys, dalį būtinų savo augimui ir vystymuisi medžiagų gaudamos savotiškos medžioklės pagalba. Šie augalai sugeba privilioti smulkius gyvūnus (vabzdžius, vorus, sraiges), juos sugauti įvairių gaudyklių pagalba, suvirškinti ir savo augimui panaudoti atsilaisvinusias maisto medžiagas.
Atrodo, kad vabzdžiaėdiškumas kažkuria prasme yra užprogramuotas pačiam evoliucijos procese. Nes skirtingos vabzdžiaėdžių augalų rūšys išsivystė skirtingu laiku, visiškai skirtingose sistematinėse augalų grupėse.
Dauguma vabzdžiaėdžių rūšių aptinkamos pelkėtose vietovėse arba kalnuotose atodangose, kur dirvožemis labai neturtingas maisto medžiagomis. Būtent tokios ekologinės sąlygos ilgainiui ir lėmė šių augalų išradingumą taip papildyti savo mitybos racioną ir kovoti už būvį.
Ne visų šių grupių vystymasis yra pasibaigęs. Mokslininkai visus vabzdžiaėdžius augalus skirsto į dvi grupes – tikruosius ir pseudo-vabzdžiaėdžius. Tikrieji vabzdžiaėdžiai yra užbaigę visus evoliucijos etapus – jie gaudo grobį, jį virškina ir pasisavina atsipalaidavusias medžiagas. Pseudo-vabzdžiaėdžiai yra evoliucijos pusiaukelėje. Jie tesugeba grobį privilioti ir sugauti.
Tikriesiems vabzdžiaėdžiams mokslininkai priskiria apie 630 augalų rūšių, pseudo-vabzdžiaėdžiams – apie 300. Taigi rūšių yra pakankamai daug, kad lengvai pasiklystum jų įvairovėje. Lietuvoje sutinkama keletas vabzdžiaėdžių augalų rūšių (ir pastarąsias labai reiktų saugoti). Labiausiai žinomos – apskritalapė saulašarė, skendenis, paprastoji tuklė.
Dažniausiai augalų pavadinimai bent dalinai nusako į ką panaši augalo gaudyklė – ar tai ąsotis, ar spąstai, ar lipni rasa. Tiek Lietuvoje, tiek svečiuose kraštuose augantiems mūsų mokslininkai sugalvojo labai gražius lietuviškus pavadinimus – saulašarės, tuklės, skendeniai, ąsoteniai, kriaukleniai, vaivorykšteniai, musėkautai.
Auginti šiuos augalus nėra labai lengva. Vasarą reikia nuolat rūpintis, kad substratas būtų labai drėgnas, žiemos metu daugumai reikia švelnaus ramybės periodo. Praleisti lietuviškas žiemas lauke jiems per šalta, o kambariuose per šilta, trūksta šviesios. Nepaisant to, vabzdžiaėdžių augalų augintojų ratas plečiasi. Entuziastai iš kolegų užsienyje parsisiunčia ir retesnes vabzdžiaėdžių rūšis, stengdamiesi jas pripratinti prie Lietuvos klimato.
Kaip jiems sekasi, galima bus pamatyti rugsėjo 24-26 dienomis Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultete organizuojamoje parodoje „Augalų labirintai“. Joje bus jau tradicine tapusi ekspozicijos dalis „Pelkė“ su įvairiausiomis vabzdžiaėdžių augalų rūšimis.
