Tarp kambarinių augalų sutinkamos kelios rūšys, sugebančios suvirškinti tokius azotingus junginius kaip mėsa ar vabzdžių kūnai. Mėsėdžiai augalai nėra tampriai susaistyti botaniniais giminystės ryšiais, tačiau visi turi puikiai išvystytus mechanizmus vabzdžiams gaudyti ir virškinti. Visi plėšrieji augalai gali būti auginami ir namuose. Pagal grobio medžiojimo būdą žalieji rajūnai skirstomi į tris grupes.
Pirmajai grupei priklauso saracėnija (lot. Sarracenia), ąsotenis (lot. Nepenthes) ir darlingtonija (lot. Darlingtonia). Šie augalai paskandina ir ištirpdo įkliuvusią auką lapų išskiriamose sultyse. Kartais jie dar vadinami augalais–ąsotėliais. Labiausiai paplitęs šios grupės plėšrūnas – saracėnija. Jos lapai primena mažus ąsotėlius, kurių išorė spurguota ir apaugusi plaukeliais. Vabzdys įskrenda į ąsotėlį ir ištrūkti į laisvę nebegali.
Ąsotėlio dugne telkšo vandeningas sekretas, kuris suskaido vargšę auką į augalui būtinas maisto medžiagas. Saracėnijos auga Šiaurės Amerikos rytuose, vakarinėse Kalifornijos pakrantėse bei Pietų Amerikos tropikuose, tarpsta pelkėtose vietose. Augalai vilioja vabzdžius ypatingu kvapu, specialių liaukų išskiriamu nektaru ir ryškiais rausvais, gelsvais ar žalsvais klastingais lapais.
Šiai grupei taip pat priklausantys plėšrūnai ąsoteniai yra žoliniai ar iš dalies sumedėję augalai. Dažniausiai tai vijokliai ar epifitai. Pailgėjusios jų lapų gyslos virtusios ūsais–siurbtukais, kuriais šie augalai kabinasi. Ąsotėlio formos lapai – tai spąstai vabzdžiams. Virš ąsotėlio esantis dangtelis neleidžia patekti į vidų lietaus vandeniui.
Ryškios ąsotėlio spalvos ir jo viršų supančios nektaro liaukos vilioja vabzdžius, kurie įskridę vidun jau nebegali ištrūkti, nes vidinis ąsotėlio paviršius yra klampus ir slidus. Ąsotėlio dugne yra įkliuvusias aukas tirpdančio fermento. Augalas maistui vartoja minkštąsias vabzdžių dalis.
Antrosios grupės augalų – saulašarės (lot. Drosera) ir tuklės (lot. Pinquicula) – lapai apaugę lipniais plaukeliais, tačiau grobio gaudymo mechanizmai skiriasi. Patekęs į saulašarės žabangas vabzdys negali ištrūkti, nes jį staigiai apglėbia lipnūs, dažniausiai rausvi ir labai kibūs plaukeliai. Net ir keletas vienu metu apgaulingomis šio augalo ašaromis susiviliojusių vabalėlių yra bejėgiai prieš stiprius jo gniaužtus. Kuo stipriau grobis muistosi, tuo labiau įsipainioja plaukeliuose. Nusilpusių ir nebesipriešinančių aukų kūnai ištirpsta gausiai išskiriamose augalo virškinimo sultyse.
Tuklės lapai taip pat apaugę lipniais plaukeliais, kuriuose įklimpsta vabzdys. Tačiau šis augalas sugavęs grobį suvynioja lapų kraštus ir tada suvirškina savo auką. Tuklės lapo paviršius nelygus ir padengtas lipniu skysčiu, todėl aukos negali nuplauti net smarkus lietus. Lapą dengiantis skystis turi fermento, kuris pamažu ištirpdo vabzdžio minkštąsias dalis ir paverčia jas augalo maistu. Geltoni ar melsvi tuklės žiedai auga ant ilgo belapio stiebo.
Trečiajai plėšrūnų grupei priklauso musėkautas (lot. Dionaea), dar vadinamas Veneros musgaudžiu. Musėkauto lapai primena vožtuvus, kurių vidinė pusė apžėlusi smulkiais plaukučiais. Jie tarytum sulenkti išilgai pusiau, suspaudžia auką, kai tik ši nutupia ant lapo. Lapo vidurinė gysla atlieka sąnario vaidmenį. Lapo kraštai turi į spyglius panašius dantelius, kurie užsivėrus lapui tvirtai saugo vabzdį nelaisvėje. Lapeliai neužsidaro visiškai, kad smulkūs vabzdžiai galėtų ištrūkti.
Smulkiems vabzdžiams augalui gaila eikvoti energiją. Vidinėse sienelėse esančios liaukos pradeda gaminti virškinamuosius enzimus, tirpdančius aukos kūną. Maisto medžiagų įsiurbimas vyksta keletą dienų, po to spąstai atsidaro ir išbarsto tuščius chitino šarvus. Pavasarį musėkautai išaugina 20–30 cm ilgio žiedynstiebį su keletu apie 1 cm skersmens baltų žiedų. Po mėnesio jų vietoje susiformuoja vaisiai su viduje esančiomis juodomis sėklomis.
