Gamta milijonus metų evoliucijos eigoje kūrė įvairiausias gyvybės formas – mikroorganizmus, grybus, augalus, gyvūnus. Iš šios atrodo begalinės įvairovės kai kuriuos organizmus žmogus išmoko pajungti savo reikmėms. Vienus panaudoti būsto statybai, kitus maistui, apsaugai, gydymui. Bet ne vien duona esame sotūs.
Jau nuo senų senovės mūsų protėviai augindavo augalus ne tik praktiškiems savo poreikiams, bet ir aplinkos puošimui. Gamta tikrai nepagailėjo daugybės nuostabiausių savo kūrinių. Vieni išsiskyrė savo lapais, kiti – žiedais ar vaisiais.
Tačiau to žmogui buvo ne gana. Kai kurie gamtos kūriniai atrodė estetiškai kiek netobuli, per blankūs ar neišbaigti. Ilgai nesvarstę ėmėmės juos keisti ir tobulinti. Atsirado didesni ir spalvingesni žiedai, margesni lapai, ryškesni ir įmantresnių formų vaisiai.
Žmogaus fantazijai nebuvo ribų. Ir taip bebandydamas vieną dieną jis … sumažino medžius. Prieš tai ir vėl, žinoma, Gamta gerai atliko “namų darbus”, sukurdama didžiulę sumedėjusių augalų įvairovę. Mums beliko tik atsirinkti tinkamiausius, įvertinti jų formavimo galimybes ir perprasti priežiūros poreikius.
Pasodinti į nedidelį indą (konteinerį) miniatiūriniai medžiai ilgainiui pradėti vadinti bonsais. Japonų kalba “bon” reiškia “padėklas”, o “sai” – “augalas”. Jei verstumėm pažodžiui – “auginti padėkle”. Šių laikų sąvokose bonsai – sumažinti dekoratyviniai medžiai. Pats žodis visada nusako ne konkrečią augalo rūšį, bet jo auginimo ir formavimo būdą, siekiant vizualiai pakeisti medį, jį sumažinti, suteikti arba gamtoje sutinkamas subrendusio medžio formas, arba formuojant laisvu stiliumi. Šio formavimo tikslas – sumažinto medžio estetinis patrauklumas ir dekoratyvumas.
Pagrindinės bonsų formavimo technikos per visą tūkstantmečius skaičiuojančią jų istoriją išliko gana konservatyvios. Tai – persodinimas, genėjimas ir vielavimas. Persodinami bonsai į kiek įmanoma mažesnį konteinerį (konteineriu priimta vadinti indą ar vazoną, skirtą bonsų auginimui), sumažinant šaknis taip, kad jos atrodytų vos vos tilptų į joms skirtą erdvę, tačiau sugebėtų efektyviai aprūpinti medį vandeniu ir substrate esančiomis maisto medžiagomis. Genimi stengiantis ne tik suteikti šakoms reikiamą formą, bet ir sumažinti jas. Formuojamas medis kaskart užaugina vis mažesnius ir mažesnius lapus, kinta paties vainiko forma.
Bet visais laikais turbūt svarbiausias bonsų formavimo metodas buvo vielavimas. Kiekviena šaka ar šakelė, laikantis tam tikrų taisyklių yra apvyniojama minkšto metalo (aliuminio, vario) viela ir suformuojama tam tikros formos. Ilgainiui, augalui augant, šakelės pačios išlaikys joms suteiktą formą ir vielas teks nuimti. Taip pamažu, šakelė po šakelės suformuojamas visas medžio vainikas.
Kai kurie žmonės vis dar galvoja, kad tai yra lyg medžių “kankinimas”. Keista. Juk kenčiantys gyvi organizmai visada atrodo suvargę, jei augalui ko nors trūksta, jis pagelsta, apvysta, nublanksta. Ar galite tai pasakyti apie gyvybe ir energija trykštančius bonsus? Pažvelkite įdėmiau. Kruopščiai išpuoselėta ir prižiūrėta medžio laja, sutvarkytos šaknys, subalansuotas tręšimas. Ko dar galėtų tikėtis medis iš savo augintojo? Tikrai dauguma bonsų atrodo kur kas geriau už laisvai augančius savo gentainius.
Atsiradęs Kinijoje, išvystytas Japonijoje ir ilgainiui paplitęs visame pasaulyje bonsų formavimo menas jau nebėra toks vienalytis kaip savo atsiradimo ištakose. Kiekviename regione dažniausiai naudojamos būtent jame augančios medžių rūšys, stengiamasi perimti bei miniatiūrizuoti ir jų formas. Tačiau, kad ir kiek besistengtumėm atrodyti modernūs, senųjų tradicijų atsisakyti vis tiek nepavyksta. Dauguma bonsų meistrų vis dar prisilaiko japonų sukurtos stilistikos.
Bonsų stilių yra sukurta kelios dešimtys. Kai kurie jų yra laikomi pagrindiniais, kiti – tarpiniai, kai medžio išvaizdos negalima priskirti vienam konkrečiam pagrindiniam stiliui, jie turi keleto stilių elementų. Stilių apibūdina medžio kamienas ir pagrindinių šakų išsidėstymas.
Sunkoka susigaudyti šioje įvairovėje. Dar sunkiau išmokti juos vertinti. Tiesūs ar vingiuoti, bet kaip žmonių likimai visi skirtingi bonsų kamienai, mįslingai suformuotos šakos – dviejų vienodų net gi to paties stiliaus medžių niekada nepavyks surasti. Bonsų menas – kaip muzika, kai įvairiausi kūriniai, dainos, himnai ar net gi simfonijos, kuriami panaudojant tas pačias septynias gamos natas.
Bet atminkite – bonsai – tai gyvi kūriniai, skirti tik akims ir mintims. Nelieskime jų, šalia jų būkime atsargūs. Kartais neatsargus prisilietimas prie žievės, šakutės palenkimas gali niekais paversti ne vienerių metų, o gal ir dešimtmečių medį formavusio meistro darbą. Grožėkimės jais kiek iš toliau…
