Kai ateina kalendorinė žiema, kokia ji bebūtų – snieguota arba šlapia, vis daugiau veiksmo iš lauko persikelia į vidų. Šį kartą norime pristatyti kiek kitokius kambarinius augalus – tai bonsai medelius. Greičiausiai teko apie tokius girdėti ir matyti? O gal net ir turite? Nors vis tik daugelis žmonių nedrįsta auginti bonsai medelių, nes apie juos yra girdėję, kad tai sudėtingai auginami augalai, nors iš tiesų nėra taip jau ir sudėtinga. Daug kas priklauso nuo augalo rūšies ir tereikia žinoti kelis auginimo niuansus. Juk ir Lietuvoje ne taip jau ir mažai tokių mėgėjų, kurie namuose užsiaugina mandarinus ar bananus.
Bonsai – tai tam tikru būdu auginamų ir puosėjamų nykštukinių medelių menas, kurio tradicijos atkeliavo iš Japonijos, nors pirmuosius tokius medelius dar mūsų eros pradžioje pradėjo auginti kinai. Japoniškai žodis bon-sai reiškia „padėklas“ (arba „plokščias indas“) bei „augalas“. Europoje ir visame pasaulyje mažieji medeliai paplito tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Bonsai medeliai – tarsi natūralių medžių, augančių gamtoje miniatiūrinės kopijos, bet jų augintojai stengiasi ne tik imituoti gamtą, bet ir papildomomis priemonėmis atskleisti unikalesnį, kitokį grožį. Rytiečiams tas grožis yra ne vien spalvingi žiedai ar lapai, ne ką mažiau vertinami ir kiti dalykai: medelio forma, įdomiai išsiraičiusios šakos, apsamanojusi žievė, ilgaamžiškumas bei įvairūs „netobulumai“, pvz., nudžiūvusi šaka ar kreivas kamienas.
Daugelis yra girdėję, kad bonsai medeliai pas japonus yra perduodami iš kartos į kartą, tad be abejo, kuo medelis senesnis, tuo labiau vertingesnis. Japonijoje galima pamatyti šimtamečių beveik neįkainojamų bonsai medelių. Kai XX a. pradžioje bonsai medeliai iš Japonijos buvo pradėti vežti ir pardavinėti Europoje, kilo tikras jų populiarumo bumas, jie tapo ne vien pasiturinčiųjų preke, tiesiog pradėjo trūkti natūraliai užaugusių medelių. Tuomet kūrėsi bonsai auginimo ūkiai, kuriuose, norint paspartinti jų „senėjimą“ buvo pradėtos naudoti pagalbinės priemonės: viela, bambukinės lazdelės, įvairūs spec. įrankiai, negyvos medienos balintojai bei kt.
Taigi, jeigu nusprendėte turėti savo bonsai medelį, tai greičiausiai jį įsigysite iš sodo prekių, gėlių parduotuvės, mugėse iš augintojų arba atsisiųsti internetu (šitu būdu iš karto patariu nesinaudoti). Pirmiausiai reikės išsiaiškinti, koks tai augalas – kambarinis, lauko ar sunkiai pas mus žiemojantis, nes nuo to priklausys priežiūros sąlygos. Jeigu tai fikusas, šilkmaudžis (Pseudolarix), persimonas, dyglainė, kriptomerija, japoninis klevas ar Lietuvoje nežiemojančios kadagių bei pušų rūšys, tai tokie tik šiltuoju metų laiku galės gyventi lauke.
Mūsų klimato sąlygomis žiemojantys medeliai – ąžuolai, eglės, pušys, klevai, skirpstai, obelys, rododendrai ir kt. – didžiąją metų laiko dalį galės būti lauke, bet per didesnius šalčius juos reikės arba kruopščiai apdangstyti, arba įnešti į vėsią patalpą – daug kas priklauso nuo augalo rūšies ir kilmės (pvz., gal jis buvo užaugintas ne Lietuvoje), vazono dydžio, auginimo vietos, drėgmės, vėjuotumo bei kt.
Pradedantiesiems bonsai augintojams, ypač kurie mėgsta viską daryti savo rankomis arba tiems, kurie bijo numarinti pirktinį bonsai medelį (nes šie juk tikrai yra nepigūs) geriausia pradėti kuo paprasčiau: pasidairyti kur nors pelkėje ar kitoje skurdžioje augavietėje bei šalia namų augančio nedidelio, bet natūraliai deformuoto medelio ar krūmo, jį atsargiai išsikasti ir persodinti į erdvų vazoną. Tam geriausiai tiks pušelės (ypač kalninės), kadagiai, obelys ir kiti vaismedžiai, sakuros (dekoratyvinės vyšnios), kukmedžiai, klevai, guobos, kaštonai, buksmedžiai, kauleniai bei daugelis kitų . Vėliau, kai medelis prigis, reikės pradėti jį genėti – tiek šakas, tiek ir šaknis. Ir tik po kurio laiko, kai augalo šakos ir šaknys bus tinkamo dydžio – tada jau galima jį persodinti į specialius, bonsai medeliams skirtus vazonus: plokščius ir primenančius padėklus, su mažomis kojelėmis ir didelėmis skylėmis dugne.
Apie tokių medelių genėjimą, laistymą, lankstymą, tręšimą ir kitą tinkamą priežiūrą reikėtų skaityti tam skirtas knygas, daug informacijos galima rasti internete, ypač anglų kalba. Tad iš pradžių geriausia pasirinkite mažiausiai lepią augalo rūšį, pvz., kalninę pušelę.
Taip pat įsigyjant bonsai iš šių medelių augintojų-specialistų, jie mielai patars auginimo klausimais. Kartais bonsai auginimo ir priežiūros seminarai vyksta Vilniaus ar Kauno botanikos soduose.
Džiugu tai, kad ir Lietuvoje jau turime profesionalių bonsai medelių specialistų. Vienas jų – alytiškis Kęstutis Ptakauskas, auginantis ir formuojantis bonsai medelius „Ryto rasos“ sode. K. Ptakauskas – daugelio tarptautinių bonsai konkursų nugalėtojas, kartais ir Lietuvoje organizuojantis šiai meno rūšiai skirtus renginius. Įdomių medelių galima pamatyti ir pasikonsultuoti pas vilniečius „Bonsai sodas“ specialistus, o įsigyti užaugintų Lietuvoje – sodinukų ar gėlių mugėse, parodose.
Vis tik nemažai yra ir tokių, kurie nesupranta bonsai medelių meno, vadina tai medžio žalojimu. Su tuo nesutikčiau, nes gyvatvorių ar vaismedžių genėjimai, šakų, trukdančių praeiti šalinimas, šaknų nukapojimas tiesiant šaligatvius ar paprastas žolės pjovimas augalui padaro daug didesnės žalos nei bonsai medelių formavimas, bet tai retai kada laikoma medžio žalojimu.
Bonsai medelių puoselėtojai gerai išmano augalo poreikius, niekada negeni augalo taip, kad jis gautų šoką, o suvargusius ir nykstančius medelius dažnai net prikelia antram gyvenimui.