Dar spalio mėnesį rožynuose mus džiugina paskutinieji rožių žiedai. Tad rudens pabaigoje reikia pasirūpinti mūsų soduose, gėlynuose gėlių karalienėmis – rožėmis, kad kitais metais vėl gausiai žydėtų. Jau keletą metų iš eilės dėl neįprastai šiltų ir ilgų rudens laikotarpių, rožes žiemai ruošiame žymiai vėliau, nei įprastai, šalti pradeda tik lapkritį ar gruodį. Bet šiemet galima pradėti jau ir spalio pabaigoje.
Minimalus genėjimas rudenį
Lapkričio pradžioje (tai priklauso nuo oro sąlygų) minimaliai apgenėkite rožes, nuskinkite lapus, pašalinkite ilgas, iš rožių krūmo išsikišusias šakas. Nepradėkite jų krūmų genėti per anksti – rugsėjo mėnesį, dalis krūmelių atsprogsta. Niekada rudenį stipriai negenėkite rožių, nes genėjimas visada skatina naujų ūglių augimą, kurie šaltą žiemą žūsta. Smarkiai apgenėtos rožės linkusios greičiau sprogti žiemos atlydžių metu, o tai tik nualina augalą. Tinkamiausias laikas rožes genėti – pavasarį, balandžio mėnesį. Aplinkui surinkite nukritusius lapus, smulkias šakeles. Negalima jų kompostuoti, bet geriau sudeginti.
Rožių uždengimas žiemai
Pastaruoju metu selekcininkų sukurtos rožių veislės yra gerokai patvaresnės už ankstesnės selekcijos, tačiau mūsų klimato sąlygomis nepridengtos gali žiemoti tik kai kurios parko rožės, o visas kitas reikia dengti. Tai labai svarbus ir atsakingas darbas, kad kitą vasarą sulauktumėme gausaus rožių žydėjimo. Parko rožės, kurios žiemai nedengiamos, baigiantis vasarai nustoja augusios ir per vegetaciją sukauptų maisto atsargų neeikvoja augimui, o jas kaupia stiebuose ir šaknyse. Susikaupus pakankamai maisto atsargų, nustoja cirkuliuoti sultys ir augalas numeta lapus.
Augalo sultys ląstelėse pasidaro koncentruotesnės ir per didelius šalčius jos nesušąla į ledą. Visas kitas rožes reikia pradėti žiemai ruošti iš anksto. Dauguma remontantinių, poliantinių ir vijoklinių rožių veislių pakelia iki – 10 – 12 laipsnių temperatūrą, o arbatinės hibridinės, floribundinės ir poliantinės – iki – 8 – 10 laipsnių. Daug jautresnės šalčiams yra jų šaknys.
Sniegas labai apsaugo augalus nuo iššalimo. Kuo žiemą daugiau iškrenta sniego, nuo mažesnis pavojus iššalti rožėms. Tačiau nuo apšalimo apsaugo tik purus sniegas. Kuo jis daugiau susislėgęs arba suledėjęs, tuo blogiau sulaiko šaltį, nepraleidžia oro. Be to, labai retai pasitaiko, kad anksti iškritęs sniegas išsilaikytų per visą žiemą.
Labai gerai rožes žiemai apkaupti ar apipilti žemėmis (atsivežtomis iš kitur) arba sausomis durpėmis dar prieš didesnius šalčius, esant -5 šalčio laipsnių, lapkričio mėnesį. Aplink krūmus reikia supilti 25-30 cm aukščio kaupelius, stengtis kuo aukščiau apkaupti apatinę stiebų dalį. Esant kritinei temperatūrai, 10 – 12 laipsnių , kai rožės yra per vėlai apkaupiamos, gali per žiemą iššusti. Nors tokioje temperatūroje jos ir neiššąla, tačiau stiebuose esančios sultys virsta ledu, kuris ardo audinius. Ir pažeisti stiebai sutrūkinėja, atsiranda mažyčiai plyšiai su ledo kristalėliais. Tokiu laiku juos apkaupus žemėmis, jei žiemą bent kiek pakyla temperatūra, pradeda tekėti sultys ir į stiebą per plyšius patenka įvairių mikroorganizmų ir rožės „iššunta“.
Nusistovėjus pastoviam šalčiui, rožes patartina visiškai uždengti. Be žemių, rožėms uždengti tinka eglišakės, durpės, spygliuočių medžių pjuvenos. Nepatartina dengti medžių lapais, šienu, šiaudais, mėšlu, nes gali įsiveisti pelių.
Eglišakės dažniausiai naudojamos krūmams dengti. Jų 30 cm storio sluoksnis palyginti gerai juos apsaugo nuo didesnių temperatūros svyravimų, pro jas ir oras praeina, be to nepuola pelės.
Eglišakės ilgiau sulaiko sniegą ir del to mažiau augalai reaguoja į žiemos paskutinių savaičių ar ankstyvo pavasario temperatūrinius svyravimus.
Durpės dengimui naudojamos tik sausos, nes šlapios blogai apsaugo augalus nuo temperatūros svyravimų, be to, nepraleidžia oro, ir vien dėl to rožės gali žūti. Durpių užtenka 20-30 cm sluoksnio.
Spygliuočių medžių pjuvenos, kaip ir durpės, turi būti sausos. Pjuvenų užtenka 20-30 cm sluoksnio. Pjuvenas pavasarį reikia nuimti nuo augalų. Prieš dengiant durpėmis, nors ir po nedaug, krūmus naudinga apdėti eglišakėmis.
Jos apsaugo nuo pelių. Tas pačias durpes, spygliuočių medžių pjuvenas, išdžiovintas, galima naudoti keletą metų iš eilės.
Agrodanga. Patartina apdengti antžeminę dalį 2-3 sluoksniais sulenkta įprastine agroplėvele. Jokiu būdu rožių negalima dengti polietileno plėvele, nes nepraleidžia oro, o atlydžių metu ir pavasarį skatins augalų šutimą.
Aukščiau aprašyti dengimo būdai tinka arbatinėms hibridinėms, floribundinėms ir kitoms krūminėms rožėms. Jei nesiekiame minėtų ir modernių rožių veisles išauginti aukštas, iki 1,2 m aukščio, pakanka apkaupti žemėmis, 25-30 cm aukščio kaupeliais arba mulčiuoti durpėmis, kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu.
Žymiai sunkiau per žiemą išsaugoti vijoklines rožes, nes jų veislių žiedai susidaro ant prėjusių metų ūglių (jų nužydėjusius stiebus galima iškirpti vasarai baigiantis). Todėl labai svarbu per žiemą išsaugoti visus ūglius, ir ne tik nuo šalčio, bet ir nuo drėgmės. Neapsaugotos nuo kritulių rožės dažniausiai suserga deglige. Prieš uždengiant nuskinami dar nenukritę lapai, o stiebai, nuėmus juos nuo atramų, suguldomi ant žemės. Kad jie nuo dirvos nesudrėktų ant žemės kas 15-20 cm reikia pakloti 5-6 cm storio pagaliukus. Stiebus lenkti atsargiai, po vieną, kad jie neįlūžtų arba visai nenulūžtų, smeigiant prie žemės storos vielos kabliukais ir uždengti dengiamąja medžiaga – 10-15 cm eglišakių sluoksniu ar agrodanga, prieš tai apypilus žemių kaupeliu šaknis. Lenkiant saugoti, kas spygliai nepažeistų stiebo, nes pro žaizdas gali patekti ligų sukėlėjai. Tiek vijoklines, tiek kitas rožes reikia dengti sausu oru, kad dirva ir dengiamoji medžiaga būtų sausa.
Rožės žiemą būna labai jautrios drėgmės pertekliui (pasikartojantys atlydžiai ir po to sekantys stiprūs atšalimai, stovintis vanduo). Dar rudenį pažiūrėkite ar toje vietoje, kur rožės auga, yra nuolydis, (jei nėra, tai padarykite), kad galėtų nutekėti per atlydžius vanduo.
Stiebinės rožės
Labai atsakingas darbas – stiebinių rožių apdengimas, nes per žiemą jas išsaugoti yra sunkiau negu krūmines. Stiebines rožes, auginamas lauke gerai apriškite eglišakėmis, nendrėmis ir panašiomis medžiagomis, apvyniokite keliais sluoksniais storesnio ar gofruoto popieriaus, agroplėvele, ant žemės ties šaknimis užpilkite 20-30 cm storio durpių kraiko sluoksnį. Jautriausią kamieninių rožių dalį – karūną apriškite ypač atydžiai. Lengviau kamienines rožes, išsaugoti, jei auginate dideliuose vazonuose (15-25 l talpos) – tai žiemai su indais įneškite į vėsų rūsį, retkarčiais lengvai paliekite, kad žemė nebūtų visiškai sausa.
Patikimiausias stiebinių rožių išsaugojimas per žiemą – prikasimas žemėmis. Atsargiai lenkiama prie žemės, po šakom (po skiepijimo vieta) supilama žemių kauburėlis (kad lengviau būtų galima palenkti) ir užpilama žemėmis. Jei lenkiasi sunkiai ar augo lauko vazone – reikia iškasti griovį ir ten paguldyti stiebinę rožę (išėmus iš vazono, ar iškasus iš augimo vietos), pilnai užberti žemėmis.
