Baigiant statyti ar tvarkyti nenaują statinį, fasado apdaila dažniausiai nukeliama į darbų sąrašo pabaigą, o kartais netgi atidedama ne vieniems metams. Specialistų teigimu, netvarkomam fasadui nieko bloga neturėtų nutikti kelerius metus, tačiau vėliau jis ims irti dėl atmosferos pokyčių, aplinkos fizinių veiksnių. O laiku atkreiptas dėmesys ir kasdien tobulėjančios inovatyvios technologijos fasadus ne tik tinkamai apsaugos, bet gali suteikti ir papildomų funkcijų.
Kryžkelė tarp vėdinamojo ir nevėdinamojo
Kokio tipo – vėdinamąjį ir nevėdinamąjį – fasadą rinktis, yra užsakovo ar investuotojo valia. Dažniausiai statytojų pasirinkimą lemia paties pastato paskirtis, fasadui keliami reikalavimai ir įrengimo kaina.
Įrengiant nevėdinamąjį fasadą, užtenka termoizoliacinės medžiagos, tinko ar kokių nors kitų apdailos priemonių ir darbas baigtas.
Vėdinamajam fasadui, be minėtų priemonių, dar reikia ir karkaso palikti oro tarpui tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailos priemonių. Karkasas gali būti medinis, tačiau dažniausiai dėl priešgaisrinių reikalavimų ar tiesiog patvarumo statybininkai ir projektuotojai renkasi plieno ar aliuminio karkasą.
Kitas svarbus faktas: kuo sausesnės sienos, tuo sveikiau fasadui. Beveik visi specialistai vėdinamuosius fasadus vadina energiškai efektyvesniais už nevėdinamuosius, kuriuose, kad ir kaip sandariai būtų paslėpti termoizoliaciniai šiltinimo sluoksniai, per tam tikrą laiką ims kondensuotis vandens garai – dėl skirtingos lauko ir pastato vidaus temperatūros termoizoliacinė medžiaga įdrėksta ir palaipsniui praranda šilumines savybes. Vanduo yra apie 15 kartų laidesnė šilumai medžiaga nei statyboje naudojamos įprastos šilumą izoliuojančios medžiagos. O esant vėdinamajam oro tarpui kondensatas greičiau pasišalina. Labai svarbu, kad apdailos medžiagos ne tik leistų drėgmei pasišalinti iš vidaus, bet ir neįgertų jos iš išorės.
Verta atkreipti dėmesį į vadinamąją „kvėpuojančiąją“ membraną. Tai konstrukcijos sluoksnis, praleidžiantis orą ir vandens garus, tačiau nepraleidžiantis skysto vandens. Nors„kvėpuojančioji“ membrana ir nėra privaloma montuojant vėdinamųjų fasadų sistemas, kai kada reikalaujama, kad šios membranos būtų įrengtos.
Svarbus ir tarpas (arba ertmė) tarp vėdinamojo fasado plokščių galinės pusės ir išorinės galinės sienos pusės. Paprastai šiame tarpe įrengiama šilumos izoliacija ir atraminė konstrukcija. Tam tikra ertmės, esančios tarp fasado plokštės galinės pusės ir išorinės pagrindo pusės, kurioje įrengiama šilumos izoliacija arba oro užtvaras, dalis turi likti laisva, kad fasadas vėdintųsi.
Fasado apsauga pagal… tinką
Nuo drėgmės namo fasadą gerai apsaugo tinkas. Tinkuojamuosiuose fasaduose drėgmės problema stipriai susijusi su termoizoliacijai naudojama medžiaga. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į hidrofobiškas armuojančiojo mišinio, tinko, glaisto ir dažų ypatybes, jeigu pastato termoizoliacijai naudojama mineralinė vata.
Fasadų apdailos paviršiams nemenką ardomąjį poveikį turi smarki lauko temperatūros svyravimo amplitudė. Dažytos lauko sienos paviršiuje ultravioletiniai spinduliai taip pat sukelia fotocheminius pokyčius. Neigiamai veikia ir oro tarša, kai ant apdailos paviršiaus nusėda suodžiai, dulkės, druskos, mikroorganizmai. Dėl visų šių priežasčių svarbu parinkti mūsų klimatui ir konkrečiai aplinkai tinkamą fasado tinką, kad jis laikytųsi kuo ilgiau.
Specialistai primena: nei medžiagų brangumas, nei patys darbai negarantuoja šimtaprocentės fasado kokybės ir ilgalaikiškumo – tą gali užtikrinti medžiagų savybės, jų suderinimas ir darbo technologija.
Atlaikantis smūgius. Nutrupėję fasado tinko lopai atsiranda dėl smūgių, į kuriuos taip sureaguoja neatsparus fiziniam jėgos poveikiui tinkas. Pagal atsparumą smūgiams fasadų paviršius skirstomas į tris kategorijas: I, II ir III.
I kategorijos paviršius – atspariausias. Ši fasado savybė priklauso nuo apdailai naudojamo tinko, armavimo sluoksnio ir armavimo tinklelio. Tinkuojant pirmo aukšto sienas ir vietas, kur, tikėtina, fasadui teks atlaikyti smūgius, net naudojant standartinius mišinius galima pasiekti aukščiausius atsparumo smūgiams reikalavimus – užtenka į armavimo mišinį įterpti papildomą armavimo tinklelį. Yra ir sustiprinti tinko ir armavimo mišiniai – jais naudojantis reikia apskaičiuoti plotą, kuriame prireiks kitokio tinko.
Atsparus drėgmei ir mikroorganizmams. Renkantis fasado šiltinimo medžiagas (pavyzdžiui, polistireno putplasčio ar mineralinės vatos sistemas) svarbu atsižvelgti į gaisrinio saugumo klasę, įvertinti pastato aplinką bei statybininkų kvalifikaciją. Taip pat būtina numatyti, ar ant fasado nusės daug dulkių ir purvo, mikroorganizmų nuo šalia esančios augalijos, netoliese telkšančių vandens telkinių ir pan.
Lietuvoje populiarūs mineralinis ir silikoninis tinkai. Į mineralinį tinką dedamas cementas sukuria šarminę terpę, kuri nepalanki mikroorganizmams (kerpėms, samanoms, pelėsiniam grybeliui ir t. t.). Šis tinkas yra pigesnis, laikui bėgant jis tvirtėja, juo paprasta dengti fasadą. Tačiau mineralinį tinką reikia dažyti, nes į jį lengvai įsigeria vanduo ir drėgmė.
Itin atsparus ir ilgalaikis fasadų apdailos variantas – mineralinis tinkas, dažytas silikoniniais dažais. Pastarieji elastingu apsauginiu sluoksniu padengia paviršių ir maksimaliai apsaugo nuo vandens net gilesnius šiltinimo sistemos sluoksnius. Dažyti patariama ir dėl tinkuotame paviršiuje atsirandančių mikroįtrūkių, kurie susidaro dėl greičiau džiūstančių tinko grūdelių tekstūros formavimo metu. Žiemą į tokius neuždengtus mikroįtrūkius patenka vandens, jis sušąla, atšyla ir po kurio laiko nedažytas tinkas ima trupėti. Patikima yra ir vientisa sistema, kurią sudaro mineralinis gruntas, mineraliniai klijai ir mineralinis armavimo mišinys.
Silikoninis tinkas leidžia nedažyti. Nes jis dažniausiai būna pigmentuotas. Į šį tinką vanduo įsigeria sunkiai, purvas nusėda tik ant fasado paviršiaus ir nusiplauna lyjant lietui. Silikoninis tinkas brangesnis už mineralinį, tad dažniau naudojamas tikslinėse vietose, t. y. nešvarioje aplinkoje arba kai dėl pastato deformacijų tinko elastingumas turi būti didesnis. Nors pigmentuotas, Vakarų šalyse jis dažniausiai dažomas papildomai, siekiant dar geresnių fasado eksploatacinių ir dekoratyvinių savybių.
Ekonominis variantas – akrilinis tinkas. Jis dažnai naudojamas dėl prieinamos kainos. Nelabai tinka, jei aplinkoje yra medžių, vandens telkinių. Mat neutrali jo pH terpė palanki mikroorganizmams veistis. Dėl šios priežasties į jo mišinius įmaišoma biocidų, kurių poveikis laikui bėgant kiek susilpnėja ir fasadai gali apsamanoti. Akrilinis tinkas turi mažesnį garų laidumo koeficientą, todėl netinka mineralinės vatos šiltinimo sistemoms.
Tegu fasadas išlieka švarus
Pasibaigus namo fasado „naujumo“ etapui, tenka jį atnaujinti – ypač kai papilkėja sienos, pakinta spalva, nuo pažeistų lietaus vamzdžio ar metalinių fasado detalių apteka rūdimis ar atsiranda pelijimo požymių.
Ypač nepageidaujamas fasado baubas – pelėsis. Esant drėgmės šaltiniui, ant tinkuoto namo paviršiaus netrunka atsirasti melsvųjų dumblių, kerpių, pelėsio ir kitų grybelių. Pelėsis gali suardyti net tinką, pažeisti fasado konstrukciją, kenkia fasado estetikai. Laikoma, kad nuolatinė drėgmė namo paviršių apninka dėl statybinio defekto. Drėgmė ant betono ar akmens kaupiasi labai mažais kiekiais. Besikaupiančios drėgmės priežastimi gali tapti ir netvarkingai įrengta ar netinkamai prižiūrima lietaus nuvedimo sistema, neizoliuoti vandentiekio, nuotekų vamzdžiai, nehermetiškos fasado ar namo siūlės, plyšiai, įtrūkimai.
Reveransas biocidams
Pelėsiu atsikratyti padės biocidų preparatai. Fasadą ši medžiaga valo greitai ir efektyviai, kartu tarsi atnaujindama paviršių. Biocidai yra cheminiai ir biologiniai produktai, kurių misija – apsaugoti paviršius, medžiagas nuo žalingo mikroorganizmų poveikio. Jie juos naikina ir nukenksmina nepakenkdami fasadui.
Biocidai yra kelių rūšių. Fungicidai stabdo įvairių grybelių augimą. Insekticidai ir algicidai naikina kenkėjus ir stabdo dumblių augimą. Antiseptikai mikroorganizmus, dumblius nuvalo ir sunaikina ant mūro bei kitų ne medinių statybinių konstrukcijų.
Biocidų įmaišoma gamybos proceso metu į geros kokybės tinką, glaistą, net į kai kuriuos dažus ir klijus – kapsulės reaguoja į mikroorganizmų ataką ir fasadas apsaugomas dešimčiai metų į priekį.
Žvilgsnis už Lietuvos ribų: smogą ryjantys fasadai
Oro tarša daugiau nei pusėje iš pasaulyje 1 600 tirtų miestų gerokai viršija saugią kietųjų dalelių (KD) ribą. Nors bendrai sutariama, kad taršos emisijų ribojimas yra efektyvus sprendimas, smogo kankinama žmonija gręžiasi į technologinius sprendimus. Antai Meksiko Manuelio Gea Gonzálezo ligoninė įsirengė „smogą valgantį“ 2 500 m² fasadą, padengtą titano dioksidu, kuris šviesoje neutralizuoja oro taršos elementus. Tvirtinama, kad per dieną jis neutralizuoja 1 000 automobilių poveikį. Milane pernai duris atvėrusiame „Palazzo Italia“ daugiau nei 13 000 m² ploto šešiuose aukštuose imtos naudoti panašios medžiagos. Olandų mokslininkai šią sistemą taip pat pritaikė keliams, tvirtindami, kad taip tarša gali sumažėti 45 %.
Medžiaga nėra labai brangi – statybų kaina išauga vos 4–5 %. Vis dėlto tokių titano dioksido nanodalelėmis padengtų pastatų poveikis apsiriboja tik artimiausia aplinka, todėl vystydami šią technologiją architektai ir dizaineriai ieško personalizuotų taikymo sprendimų. Jau išsiaiškinta, kad titano dioksidas gali būti sujungtas praktiškai su bet kokiu audiniu – o tai jau veria duris įvairioms pritaikymo galimybėms.
