Trakų rajone iškilo retai Lietuvoje matomas aptakių formų organinės (bioninės) architektūros trijų pastatų individualus gyvenamasis kompleksas. Ypač akį traukia triaukštis pagrindinis namas. Kartu su svečių nameliu ir garažu jis tobulai įsilieja į lietuvišką erdvių pievų kraštovaizdį. Apželdinti stogai, nuosaikios organiškos formos ir kedro medžio apdaila sukuria įspūdį, kad tai – natūrali gamtos dalis.
260 kv.m ploto pagrindinis gyvenamasis namas ypatingas ne tik išoriniu harmonijos su aplinka įspūdžiu. Jis yra puikus organinės (bioninės) architektūros projekto pavyzdys, kurį įgyvendinant naudotos natūralios statybos ir apdailos medžiagos bei inovatyvūs inžineriniai sprendimai.
Vizualiai itin įdomų namo interjerą suprojektavo jau 13 metų Lietuvoje gyvenanti ir dirbanti architektė iš Japonijos Akiko Tutlys. Pasak architektės, tai buvo jos pats originaliausias iki šiol įgyvendintas projektas, kurį ji drąsiai vadina didžiuliu iššūkiu – juk užsakovas japonės paprašė atkurti sodybą pagal lietuvių kaimo architektūros tradicijas. Šiandien kūrėja džiaugiasi dėl tokio organiško namo interjero kūrimo įgijusi unikalios patirties ir naujų žinių.
Viena svarbiausių sėkmingo projekto įgyvendinimo sąlygų tapo užsakovo, architektės ir statybininkų sklandus susikalbėjimas. Prieš sutikdama dirbti, A. Tutlys net keliskart aptarė projektavimo niuansus su užsakovu ir statytojais, nes jai buvo svarbu įsitikinti, kad visi kalbės bendra kalba – tuomet nesuku rasti kompromisų ir geriausių sprendimų. Užsakovo ir statybininkų užkrečiantis entuziazmas pakerėjo architektę: „Daug laiko neprireikė, kad pradėčiau intensyviai projektuoti.“
Medžiagų dėlionė prasidėjo nuo kedro
Pagrindinis užsakovo noras buvo sukurti organišką ir erdvų namą su natūralia fasadų ir interjero kedro medienos apdaila, moliniu tinku bei asla. Tokie dalykai A. Tutlys labai įkvėpė kurti, ji lengvai įveikė užduotį – nuspręsti, kur ir kokią medžiagą geriausia naudoti.
Įdomu tai, kad būtent kedro medienos apdailos poreikis ir jos vertinimas subūrė darnią šio neeilinio projekto įgyvendinimo komandą. Antai, užsakovas kedro medienos naudojimo galimybėmis susidomėjo statybos parodos metu „Sveiki namai“ ekspozicijoje, o, ieškodamas interjero autoriaus, architektę Akiko rado per meistrą, kuris gamino stumdomąsias pertvaras miške pastatytos lietuviškos sodybos interpretacijai.
Kartais būna sunku rasti sprendimus, kai norima statyti modernų pastatą iš ekologiškų, natūralių gamtinių medžiagų, tačiau šiuo atveju šio gyvenamojo komplekso statytojai „Sveiki namai“ jau turėjo tinkamos patirties. „Buvome jau kelių objektų statybose sėkmingai eksperimentavę su moline asla ir kedro dailylentėmis. Vienas pavyzdžių – 2015 m. Trakų rajone mūsų statytas originalių formų medinių pastatų kompleksas „inTegra House“, – pasakoja įmonės vadovas Remigijus Linkis.
Pasak architektės A. Tutlys, kedro mediena yra puiki statybinė ir apdailos medžiaga. Ji minkšta ir lengva, tačiau kartu tanki, atspari puvimui ir vabzdžiams. Šios medžiagos šilumos izoliacija didesnė nei kitų rūšių minkštos medienos. Ypač svarbu, kad kedro mediena, veikiama Lietuvos klimato sąlygų, beveik nesideformuoja dėl oro drėgmės ir temperatūros svyravimų poveikio.
„Man, kilusiai iš Japonijos, medinių konstrukcijų namo statyba yra labai artima. Dėl to, kad medis ir molinis tinkas kvėpuoja, todėl kvėpuoja ir visas mūsų Trakų rajone įrengtas namas. Čia taip pat visiškai natūraliai reguliuojama oro drėgmė patalpose – net žiemą jose išlaikomas apie 40 % drėgnumas, kurį sunku pasiekti mūriniuose pastatuose“, – aiškina architektė.
Vis dėlto, kaip ji pripažįsta, prie rusvos kedro medienos atspalvio buvo nelengva priderinti keletą ryškių spalvų, kurios turėjo pagyvinti šiandien šio namo interjere dominuojančias žemės spalvas ir šiltus baltus atspalvius. „Kalbant apie baldų, šviestuvų ir stiklo plytų spalvas, namo šeimininkams labiausiai patiko oranžinė, žalia ir mėlyna, tad, norint, kad viskas susilietų į darnią visumą, man reikėjo pasistengti“, – prisimena ji.
Iš molio, bet ne drėbtas
Trakų rajone esančio namo apdailai naudotas molinis tinkas turi akims malonią smulkaus smėlio tekstūrą, suteikiančią tam tikro gylio baltiems juo apdailintiems paviršiams. Šių paviršių derinys su kedro lentelėmis interjere yra minimalistinis, tačiau šiltas ir natūralus. Beje, Japonijos architektai gyvenamųjų namų statybai taip pat dažnai naudoja diatomito molį, kuris turi panašias savybes kaip ir molinis tinkas: reguliuoja oro drėgmę, filtruoja orą ir yra atsparus ugniai. A. Tutlys pasakoja, kad jos ir užsakovo požiūris dėl molio ir kedro medienos naudojimo interjere visiškai sutapo. Juk net laiptinėje šios apdailos medžiagos puikiai dera su gražiai erdvę puošiančiais lietuviškaisiais sodais iš šiaudų… Architektė džiaugiasi turėjusi išsamiai susipažinti su vokiško molinio tinko taikymo galimybėmis, gaminiais iš kedro medienos, šių medžiagų pranašumais ir trūkumais.
Ne mažiau nei interjero įdomūs yra ir namo eksterjero sprendimai. Lenktų formų fasadai dekoruoti tuo pačiu rusvuoju kedru. Jų kompoziciją papildo banguojantys stogai, apie kurių dangos medžiagas verta pasidomėti. „Neeksponuojamiems stogams (svečių namo stogas ir pagrindinio namo antro aukšto stogo segmentai) naudoti šilokai. Šilokų stogo dangai reikalingas plonesnis nei vejai augalinis sluoksnis. Be to, šilokų nereikia laistyti, šienauti ir nuolat prižiūrėti. Ant stogo virš pirmo aukšto dalies pasodinta veja, kurią vasaros metu gali nušienauti žoliapjovė robotas“, – pasakoja A. Tutlys.
Baldai alsuoja sveikata ir ateitimi
Iš kedro medienos pagaminti beveik visi mediniai baldų elementai. Iš MDF pagamintos tik tos baldų dalys, kurių reikėjo dėl konstrukcijos ypatumų ar išlenkimo. Visi korpusiniai baldai namui, išskyrus baldus vaikams, buvo pagaminti pagal specialų užsakymą. Norėta, kad jie kiek įmanoma labiau būtų integruoti ir taptų praktiškai nematomi. Architektės teigimu, ji paruošdavo tik preliminarius baldų brėžinius, nes daugumai jų reikėjo vietoje pasigaminti lekalus. Prieš gaminant baldus, dažnai tekdavo laukti, kol sienos bus nutinkuotos, nes molio tinkas jas pastorindavo ir dėl to keisdavosi matmenys. Statytojui reikėjo labai gerai organizuoti darbus ir logistiką, kad būtų tinkamai valdoma situacija ir baldai būtų pagaminti laiku.
Erdvių ir linijų tango šalia sraigtinių laiptų
Bene didžiausiu iššūkiu architektei iš Japonijos tapo namo pasikartojančių lenktų linijų leitmotyvas, nes tokios nėra įprastos japonų architektūrai, kuri remiasi tvarkinga tiesių linijų estetika. Todėl Akiko teko iš pagrindų keisti savo projektavimo įpročius, nes, kaip ji pati prisipažįsta, kartais net nepajusdavusi, kaip ranka imdavo braižyti tiesesnes nei planuota linijas. Vis tik nugalėjo į tikrovę pavirtusi užsakovo vizija, pagal kurią organiškas ir sveikatingas gyvenimas neturėjo būti įspraustas į kvadratinių formų rėmus. Įdomu tai, kad namo interjere vyraujantis aptakumas ir apvalios formos yra nebūtinai taisyklingos. Pavyzdžiui, laiptinė plane yra ne tobulas apskritimas, o labiau ovalas. Šiuos sraigtinius išraiškingus lenktus laiptus pagamino ir sumontavo UAB „Laiptida“ – kaip sako architektė A. Tutlys, tai jie tapo efektinga viso namo suplanavimo šerdimi.
Įmonės direktorius Rimtas Kubilius prisimena šiuos laiptus kaip įdomios patirties iššūkį. Mat, kol nebuvo galutinai suformuotos sienos, tol negalima buvo įrenginėti laiptų, pradėti lankstyti laikančiųjų medinių sijų. „Teko laiptus formuoti vietoje, nes pačios erdvės yra netaisyklingų spindulių, o sienos – netradicinių formų. Sijoms lankstyti iš anksto paruošėme specialią medžiagą – lenkimo fanerą. Laukė savotiškas išmėginimas, nes, jeigu erdvė taisyklinga, tai patį laiptų karkasą specialiais įrenginiais išlankstome ceche ir atsivežame. O čia reikėjo maksimaliai atkartoti sienų geometriją, tad improvizavome atsivežę reikalingą įrangą ir medžiagų“, – sako jis.
Laiptų pakopos ir porankiai šiame bioniniame name pagaminti iš kanadietiško kedro, o statramsčiai – kalvių pagaminti iš juodo metalo. Jų šeimininkai norėjo kuo grakštesnių, su kuo švelnesniais lenkimais. Architektės pageidavimas buvo, kad netaisyklingos kriauklės formos laiptų apatinė linija išplatėtų ir darniai susijungtų su lubų linija, kad nebūtų aštrių perėjimų – tas svarbu namui, pastatytam pagal fengšui principus. „Nesame tiesiogiai praktiškai susidūrę su šios filosofijos dėsniais (jie Lietuvoje nėra dominuojantys), tai buvo pirmas kartas, tad buvo įdomu dirbti“, – konstatuoja patirtį direktorius.
Darbą įrengiant laiptus sunkino netradicinės namo medžiagos – teko lenkti specialias angokraščių lenteles, kad būtų galima gražiai privesti sienų molį, specialistams sąlygas diktavo ir molinės grindys, be to, neįmanoma buvo kažko konkretaus pabaigti, kol kiti nebaigė savo darbų – viskas buvo labai susiję.
Vis dėlto Trakų name darbą įmonės „Laiptida“ specialistai įvardija kaip neeilinį, nors jų laiptai iš įvairiausių medžiagų puikuojasi visoje Lietuvoje: Rietavo dvare, Šilutėje Šojaus dvare, Girulių B. Lubio svečių namuose, sostinės M. Mažvydo bibliotekoje ir kitur. „Mūsų darbas įrenginėti laiptus visada įdomus, nes beveik niekada nesikartoja kokiu nors aspektu“, – sako R. Kubilius.
Kiekviena erdvė – su paskirtimi
Namo cokoliniame aukšte įrengtos baldais neužstatytos viena į kitą peraugančios erdvės, skirtos bendrauti. Tai – pokylių salė, sporto ir SPA salės. Antrame aukšte suprojektuotos šeimininkų „ramybės zonai“ priklausančios patalpos – miegamieji, biblioteka ir vonios kambariai. O tarpiniame pirmame aukšte buvo įkūnyta „aktyvaus gyvenimo zona“ – vestibiulis, virtuvė ir vaikų žaidimų kambarys su atraktyviai įrengtu nusileidimo stulpu iš vaikų miegamojo antrame aukšte. Akiko pabrėžia, kad vaikų erdvėje esantys interjero elementai buvo pačių užsakovų sumanymas: „Prieš pradedant projektuoti, užsakovas jau turėjo aiškias idėjas, kas turi būti kiekvienoje patalpoje. Viena tokių idėjų – laipiojimo anga. Aš tik padėjau toms idėjoms rasti tinkamą vietą ir sukūriau kompozicijas.“
Kuriant namo interjerą nemenku iššūkiu tapo ir tuščių erdvių formavimas – pagal užsakovo sumanymą name reikėjo palikti nemažai laisvų erdvių be konkrečios funkcijos. „Jis pageidavo, kad atsirastų kuo daugiau nevaržančių judėjimo laisvės erdvių, kurios ypač reikalingos vaikams. Man buvo nelengva prie šios idėjos priprasti, ypač kad erdvių nereikės apstatyti baldais“, – dalijasi patirtimi interjero sprendimų autorė. Šiandien jos sukurto interjero erdvės intriguoja savo viena į kitą persiliejimu ir žavi netikėtais rakursų pokyčiais vaikščiojant po namus.
Šviesos žaismas nebijojo eksperimentų
Nemažai naujovių Akiko pritaikė kurdama komplekso pastatų apšvietimą. Pagrindiniame name įrengta išmaniojo namo sistema, atsižvelgiant ir į šeimininkų pageidavimą, kad salono apšvietimo stiprumą būtų galima reguliuoti pagal poreikį. Kadangi salono lubų aukštis yra 4,5 m, buvo nelengva pasiekti tolygų 500 liuksų apšvietimą, kuris neakintų žiūrint į saloną iš virtuvės. Todėl, ieškodama tinkamo sprendimo, architektė nepabūdo eksperimento su moderniais itališkais LED šviestuvais: suprojektavo 17 vnt. įleidžiamų LED dimeriuojamų šviestuvų išdėstymą taip, kad jie stipriai apšviestų saloną, bet neakintų, leidžiantis į jį lenktais laiptais. Taip pat Akiko suprojektavo nemažai ir nišose paslėptų LED juostinių šviestuvų, kurių išdėstymą nustatė eksperimentuodama vietoje.
Japonijoje A. Tutlys kaip architektė yra dirbusi vos trejus metus, todėl jai sunku palyginti tenykštę darbo kultūrą su darbu Lietuvoje. Tačiau ji nuoširdžiai teigia: „Man labiau priimtini lietuviški įpročiai. Pavyzdžiui, užsakovai neskambina tau po 17 val. ar savaitgaliais, be to, proto ribose pageidauja projekto kokybės. Anksčiau manydavau, kad statybinių darbų kokybė geresnė Japonijoje, bet po šio projekto galiu patvirtinti, kad tikrai ir Lietuvoje ji yra gana aukšta.“
