Nors augindamas serbentus nieko nenustebinsi, šių krūmynų verte abejoti negalima. Skirtingų rūšių serbentų uogos pasižymi labai naudingomis mineralinėmis savybėmis, juose gausu vitaminų. Uogos bei lapai naudojami ne tik maistui, liaudies medicinoje, bet ir parfumerijoje.
Serbentų auginimu ne pirmus metus užsiimantis Vilniaus universiteto Botanikos sodo pomologinių kolekcijų grupės vedėjas Edvardas Meidus sutiko pasidalyti patarimais, padėsiančiais užauginti serbentų krūmą. Uogakrūmių žinovo teigimu, serbentus auginti nėra sunku, tereikia žinoti, nuo ko pradėti tai daryti.
Ruduo – sodinimo metas
Serbentus galima sodinti rudenį ir pavasarį. E. Meidus tikina rekomenduojantis pastarąsias uogas sodinti rudenį, nuo aplinkinių medžių nukritus lapams. Pasodinti spalio pradžioje arba viduryje serbentai gerai užderi, nereikalauja daug priežiūros. Iki šalčių uogakrūmiai spėja užsigydyti padarytas žaizdas ir išleidžia naujas šakneles. Serbentai nėra lepūs, tad juos galima sodinti ir lapkričio pradžioje.
Nusprendus auginti serbentus pirmiausia reikia parinkti vietą jų sodinimui. Tam tinka nedidelio nuolydžio dirvos į pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų puses. Ruošiant dirvožemį svarbu pasirūpinti, kad vieta nebūtų apsėsta piktžolėmis. Krūmą pasodinus į piktžolių apsėstą vietą, teks gerokai pavargti jį prižiūrint, piktžolės kenks ir pačiam augalui. Ypatingai pavojingos yra varputės, usnės ir kiti daugiamečiai kenkėjai.
Serbentai mėgsta drėgnesnę dirvą, ji gali būti truputi rūgšti. Kaip ir visiems augalams, serbentams patinka humusas. Jie sodinami 5-8 cm giliau negu augo medelyne. Šaknys neturi būti užsirietusios, tad ilgesnę šaknį geriau iš karto nukirpti. To nepadarius, šaknys gali pradėti pūti.
Jei uogos bus skinamos rankomis, tarp augalų paliekami 1,0-1,5 m tarpai, jei kombainu – sodinama kas 0,7-0,8 m.
Svarbu nepersistengti tręšiant
Tinkamai pasodinus sodinuką, šaknys kerojasi, iš pumpurų pradeda augti nauji stiebai, formuojasi krūmas. Tą patį rudenį geriausia iš karto nukirpti kelis pumpurus.
„Viršuje reikia palikti tris pumpurus ir virš trečio pumpuro nukirpti. Tada augalas pradeda šakotis. Kitaip jis auga į viršų, krūmas nesiformuoja“, – pasakojo E. Meidus.
Pavasarį serbentai anksti pradeda vegetaciją, pumpurai sprogsta. Maisto medžiagos keliauja į ūglį, tad kirpti augalą nepatariama.
Pasodinus serbentą jokiu būdu negalima jo iš karto tręšti. Jeigu augalas buvo pasodintas rudenį, pirmą kartą patręšti jį galima tik birželio pradžioje ir tai daryti ne vėliau kaip iki birželio vidurio. Vėliau azotinės trąšos skatina augimą, nesubręsta ūgliai, žiemą jie gali pašalti. Po šio tręšimo – rudenį, rugsėjo pabaigoje, galima tręšti fosforo ir kalio trąšomis.
Uogos – antrais, karpyti – ketvirtais metais
Teisingai auginant augalą, uogas jis pradės duoti antraisiais metais. Kiek šakų turės augalas, priklauso nuo sodinuko savybių. Tačiau jeigu po sodinimo buvo palikti trys pumpurai, iš požemio gali išaugti dar 2-3 stiebai. Tad antrais metais serbentas paprastai turi 5-6 šakas. Tinkamai suformuotas krūmas turėtų turėti 10-15 įvairaus amžiaus gerai išsivysčiusių stiebų.
Tris metus po pasodinimo serbento karpyti nereikia. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai jo šakutės yra išlinkusios ar nudžiūvusios. Po to augalas tankėja, tad ketvirtais metais senesnes šakas reikia pašalinti. Nukirpti reikėtų ir jaunus, tačiau sutankėjusius ūgliukus, kurie tik tankina augalą. Palikti reikėtų tik stiprius ūglius.
Formuojant juoduosius serbentus siekiama, kad jie kasmet turėtų stiprių, įvairaus amžiaus gerai išsivysčiusių stiebų.
Naujovė – žalieji serbentai
Populiariausiais serbentais specialistas vadina juoduosius. Jie turi daugiausiai naudingų medžiagų, vitaminų. Tačiau vyresniems žmonėms jų padauginti nepatariama, nes juodieji serbentai tirština kraują. Senjorams patariama rinktis baltuosius serbentus. Jie mažiau rūgštūs, saldesni ir už raudonuosius serbentus.
Tačiau neseniai atsirado ir nauji – žalieji serbentai. Tai selekcininkų sukurtas augalas. E. Meidus tikina, kad tokie serbentai neturi pigmento, kuris serbentus nudažytų juodai, todėl jie lieka žali. Tačiau šiaip nuo kitų serbentų jie nesiskiria. Skonį specialistas apibūdino kaip šiek tiek kitokį, galbūt kiek švelnesnį ir saldesnį nei kitų serbentų. Kol kas nėra atlikta tyrimų, kurie galėtų įvertinti minėtų serbentų chemines savybes ar tikslią naudą žmogaus organizmui.
Žalieji serbentai pristatomi kaip nelabai derlingi, tinkami ekloginiams ūkiams augalai. Jų odelė plona, minkštimas saldus ir aromatingas. Šios uogos tiks alergiškiems, juodųjų serbentų negalintiems valgyti žmonėms. Uogos gelsvai žalios, saldžiarūgštės.
