Tiek savi, tiek atvykusieji iš svetur giria ne tik nuostabią Lietuvos gamtą, bet ir išpuoselėtas sodybas. Dažnai jų savininkai nebūna linkę girtis, nes tvarkosi ne dėl apdovanojimų. Prieš penkerius metus įkurta „Ievalaukio“ ekologinė kaimo turizmo sodyba kitokia nei dauguma kaimo turizmo sodybų. Komandos paakinti jos šeimininkai Valentina ir Romas Puišiai sumanė dalyvauti UAB „Eternit Baltic“ rengiamame „Gražiausios sodybos“ konkurse, kuris vyksta puslapyje ManoNamai.lt
Myli aukštaičius
Ignalinos krašto ūkininkas R. Puišys užsiimti kaimo turizmu nė nesvajojo. Kai Dringio ežero pašonėje jis įsigijo keletą hektarų žemės, tiksliau būtų sakyti – sunkiai įžengiamų krūmynų, su žmona Valentina toje vietoje ketino pasistatyti vasarnamį. Tačiau kai susigundė pasinaudoti Kaimo plėtros programos parama kaimo turizmui, anot Romo, apetitas ėmė kilti bevalgant.
„Tai, ką matote dabar ir kas buvo prieš imantis darbų, nepalyginama. Ežero tada net nesimatė. Jo pakrantėje žydėjo daugybė ievų, vešėjo krūmynai. Valėme, kirtome, rovėme. Beje, sodybą „Ievalaukiu“ pavadinome ne tik todėl, kad čia buvo daug ievų. Tikiuosi, kad kada nors šį verslą perims dukra Ieva“, – sakė ūkininkas.
Bendradarbiaujant su Aukštaitijos nacionalinio parko architektais pakalnėje link ežero ir ant kalvos „sutūpė“ visi statiniai. R. Puišys – suvalkietis, tačiau labai myli aukštaičius ir džiaugiasi galėdamas gražinti nuostabų Ignalinos kraštą. Jo savitumu besirūpinantys architektai, projektuojant sodybą, renkantis statybines medžiagas, jam kėlė daug reikalavimų, kurių buvo privalu laikytis. Tačiau ūkininkas dėl to visiškai nepyksta. Sklypas, kurį įsigijo, yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, jo paskirtis – rekreacinė, todėl galėjo imtis statybų.
Sunku persijungti
Kai nukamuoti alinančio miesto karščio ir triukšmo žmonės įvažiuoja pro netoli Ignalinos Jonalaukio kaime esančios „Ievalaukio“ sodybos vartus, jiems tenka išjungti ne tik automobilio, bet ir savo rūpesčių bei skubos „variklį“. Tai padaryti, pasak sodybos vadybininko Eimanto Umbraso, nėra lengva.
„Būna, kad nusprendusieji apsistoti pas mus sunkiai persijungia į kitą ritmą. Jie nervingai vaikšto, klausinėja, aiškinasi, kuo galės užsiimti, – sakė pašnekovas. – Mes žinome, kaip elgtis tokiais atvejais. Užtenka žmones nusivesti į sodybos gilumą, atsisėsti su jais kartu pavėsinėje ar ant liepto, sumerkti kojas į ežerą, ir jie nurimsta.“ Vadybininkas pastebėjo, kad kuo toliau, tuo labiau žmones įsuka vartotojiškas gyvenimas. Tad retas moka būti darnoje su savimi ir gamta.
Ekologija – ne tuščias žodis
Šiuo metu „Ievalaukyje“ baigiami infrastruktūros gerinimo darbai. Jau antrą kartą jos savininkas R. Puišys pasinaudojo ES parama. Pridėjus nemenką dalį savų lėšų, šiais metais bus pabaigta įrengti moderni katilinė. Jos pastatas gal ir nėra išvaizdžiausiais, bet labai vertas dėmesio. „Praėjusiais metais katilinėje pradėjo veikti šiaudų ritiniais kūrenama krosnis. Išbandėme ją tuoj po Naujųjų. Įsitikinome, kad mūsų pasirinkimas – geras. Šiais metais ant pietinio katilinės stogo specialistai sumontavo saulės baterijas. Dviejose didžiulėse talpyklose karšto vandens turime į valias. Taigi, dabar pelnytai galime vadintis ekologine kaimo turizmo sodyba“, – sakė E. Umbrasas. Pasak jo, žiemą pravėrus namų, kuriuose įsikuria sodybos gyventojai, duris, užplūsta maloni šiluma. Ne kartą būtent dėl jos žiemos pramogų mėgėjai pasirinkdavo „Ievalaukį“.
Stebuklingos žolelės
Beje, vaikštant po sodybą į akis krito ir tai, kad visur stovi atskiros talpyklos įvairių rūšių šiukšlėms. Pašnekovas pabrėžė, kad čia nenaudojami agresyvūs valikliai, renkamasi aplinkai nekenksmingos buitinės chemijos priemonės. Ekologijos paisoma ir tvarkant aplinką. Idealiai nušienautoje pievoje paliekami plotai nenupjautos žolės. Joje šiuo metu zuja bitės, kamanės, žiedmusės, drugeliai, skelbdami vasaros pabaigą čirpia žiogai. Atšalus orams maži ir dideli gyviai turės kur pasislėpti.
„Sodyboje apsistojusios moterys nešienaujamose pievose renka vaistažoles. Iš ten stebuklingų žolelių, galinčių grąžinti gerą nuotaiką ir jėgas, atsineša ir mūsų pirtininkė. Pasinaudojusieji jos paslaugomis tikina gimę iš naujo“, – šmaikštavo pašnekovas.
Didelėje, daugiau nei 4 ha, teritorijoje telpa ir sodybos savininko R.Puišio bitynas. Jo augintinių sunešto medaus ragauja visi sodybos svečiai. Netoliese, prie bičių šeimų, kasmet pasėjamas grikių laukas, kad ratuotosios turėtų, iš kur nešti labai vertingo nektaro. Mums bevaikštant po sodybą po gražiai prižiūrimą veją liuoksėjo kiškis. Regis, jam nusibodo pamiškės tankynė.
Klientus renkasi
„Ievalaukio“ kaimo turizmo sodybos svečiai gali įsikurti kluone, svirne, klėtyje, troboje, ūkiniame pastate. Visi sodyboje esantys statiniai – rąstiniai, stogai dengti malksnomis. Didesniųjų pirmuose aukštuose įrengtos banketinės salės, mansardose – miegamieji. Svirne, klėtyje, troboje jaukiai gali įsikurti šeimos, draugų kompanijos. Vienu metu sodyboje patogiai, netrukdydami vieni kitiems, poilsiauja, švenčia vestuves, jubiliejus ar kitas sukaktis 40 žmonių. Kitų kaimo turizmo sodybų savininkai kartais skundžiasi, kad svečiai pridaro nuostolių, tačiau „Ievalaukio“ savininkui dar neteko to patirti.
„Yra buvę, kad teko pasiūlyti pasiieškoti kitos kaimo turizmo sodybos. Labai nesunku atspėti, ko žmonėms reikia. Užtenka užduoti keletą klausimų, ir žmonės išsiduoda, kad nori ne ramaus, kultūringo poilsio, o nevaržomai siausti, svaigintis alkoholiu. Tokie klientai mums nereikalingi“, – sakė vadybininkas. Beje, norintieji apsistoti „Ievalaukyje“ vietas rezervuoti turi nuo ankstyvo pavasario. Pastaraisiais metais šią kaimo turizmo sodybą pamėgo turistai iš Vokietijos.
Vienintelė svajonė
R. Puišys žino, kad to, ką investavo į „Ievalaukį“, niekada neatgaus. „Nebent koks užsienio milijonierius nupirks žemę ir viską, kas ant jos. Tačiau kol kas pirkėjų neieškau ir neketiniu to daryti“, – sakė vyras. Pasak jo, gerai tai, kad iš to, kas uždirbama, galima mokėti šešių žmonių kolektyvui algas ir atlikti einamuosius darbus. „Jei tik eksploatuočiau tai, ką turiu, gal ir žarstyčiau pelną. Tačiau man rūpi, kad sodyba visada būtų švari, tvarkinga, o statiniai – prižiūrėti“, – pabrėžė pašnekovas.
Paklaustas, ar tai, ką dabar mato, atitinka iki statybų turėtą viziją, tikino, kad daug ką darytų kitaip, tačiau iš esmės yra patenkintas. „Ėmėmės darbų, kai jų ir statybinių medžiagų kainos buvo aukščiausios, pirmų lankytojų sulaukėme, įsisiūbavus krizei, tad net negalime palyginti, kiek būtume uždirbę iki sunkmečio ir po jo. Tad jaučiamės labai gerai“, – sakė R. Puišys. Vienintelė svajonė, kurią jis dar norėtų sodyboje įgyvendinti, tai – laikyti arklį.
Reikia bendradarbiauti
„Sodybos kolektyvo šūkis – „Dirbame tam, kad jūs ilsėtumėtės visu 100 procentų“, atitinka tikrovę“, – „Ievalaukio“ sodybos interneto svetainėje rašo klientai. Tai nemenkas visų darbuotojų nuopelnas. Kaimo turizmu užsiimančius verslininkus konsultuojantis Adomas Kačinskas sako, kad metas Lietuvoje kelti kaimo turizmo paslaugų kartelę ir keisti požiūrį į kai kuriuos dalykus.
„Sėkmė aplanko sugebančius turėti savitą stilių, puikią komandą. Svarbiausia – žinoti, ko norima. Tačiau nereikia stengtis viską, ko reikia klientams, turėti po savo stogu. Jei yra, kas gerai gamina maistą, kam tai daryti patiems? “ – retoriškai klausė pašnekovas. Pasak jo, tame pačiame regione laisvalaikio paslaugas teikiantys verslininkai išloš, jei bendradarbiaus. „Pavyzdžiui, nebūtina patiems įsigyti baidarių, turėti viską, ko reikia dažasvydžiui, jei netoliese yra kas tuo užsiima“, – sakė Adomas. Jis ragina ir kaimo amatininkus rasti laiko bendrauti su į kaimo turizmo sodybas atvykstančiais miestiečiais.
