Taip vadinama dizaino muziejuje „Vitra“ vykusi vieno žinomiausių XX amžiaus Japonijos dizainerių Shiro Kuramatos kūrybos paroda. Kritikų vadinamas „kreatyvios tuštumos poetu“ jis laužė tradicinį suvokimą, transformuodamas įprastas medžiagas ir kurdamas savitus baldus bei interjero aksesuarus, kupinus fantazijos ir poetikos.
Kultinė komoda ir jos formos pokyčiai
Tarp pirmųjų ekstravagantiškų Shiro Kuramatos baldų buvo komodos „Drawers in a Irregular Form“ („Netaisyklingos formos komodos“) – geriausiai žinomi ir dažniausiai kopijuojami jo kūriniai. Pasak dizainerio, niekas nenurodė, kad komoda būtų stačiakampė… Naudodamas banguotas formas vienam iš konservatyviausių baldų jis suteikė gyvybės – S formos komoda su ratukais atrodo akimirkai sustingusi. Shiro Kuramata nebuvo linkęs daugiažodžiauti, bet jam patiko stebinti, paneigti įprastinius konstrukcijos principus. Dizainerio humoro jausmas išlaisvino komodą iš tradicinės geometrinės formos.
Italijos kompanija „Cappellini“ įgyvendino dizainerio sumanymą 1970 metais, tačiau masinės komodų gamybos ėmėsi tik praėjus 18 metų – naujoviška baldo forma aštuntajame dešimtmetyje kėlė dar neįveikiamų technologinių sunkumų.
Tarp Vakarų postmodernizmo ir Rytų estetikos
Shiro Kuramata (1934–1991) gimė Tokijuje, čia baigė meno mokyklą, studijavo Politechnikos institute bei Dizaino mokykloje. Menininko kūrybinis kelias sutapo su staigiu pokarinės Japonijos ekonomikos šuoliu. 1965 metais gimtajame mieste jis įkūrė savo studiją: pradėjęs karjerą nuo interjerų įrengimo greitai ėmė kurti baldų ir aksesuarų dizainą, įprastus daiktus paversdamas poetiniais objektais.
1981 metais italų dizaino avangardo lyderiui Ettore Sottassui Milane’ui įkūrus judėjimą „Memphis“ Shiro Kuramata iš karto įsitraukė į jo veiklą, dalyvavo rengiamose parodose ir instaliacijose, nors vertindamas vakarietišką pramoninį dizainą Shiro Kuramata liko tikras japonas, permąstantis visa, ką mato, ir savaip traktuojantis. Jo polinkio į postmodernizmą negalima vadinti nuolaida Vakarams, nes svetima kultūra ne tik neužgožė autoriaus savitumo, bet, atvirkščiai, praturtėjo Rytų estetikos sąskaita ir įgavo naują išraišką.
Menininkas bendradarbiavo su tokiomis kompanijoms kaip „Vitra“, „Cappellini“, „XO“, Kokuyo Co“. 1990 metais Prancūzijos vyriausybė Shiro Kuramatą apdovanojo ordinu – taip įvertino jo didžiulį indėlį į šiuolaikinį meną.
Shiro Kuramata – geidžiamas dizaineris ir po mirties. Dvivietė sofa „How high the Moon“ 1998 metais Londone parduota už daugiau kaip 12 tūkstančių svarų. Italų kompanija „Cappellini“ 2011 metais Milane surengė dizainerio darbų parodą. Nuo 2013-ųjų spalio iki šių metų pradžios jo kūrinių paroda veikė ir „Vitros“ dizaino muziejuje Veile prie Reino.
Išsiveržti iš materialaus pasaulio
Shiro Kuramata netikėtai interpretavo tokius esminius dizaino principus kaip materialumas, gravitacija ir kompaktiškumas. Jis visada domėjosi naujomis medžiagomis, dirbo drauge su technologijas išmanančiais specialistais. Norėdamas baldams suteikti optinio vaizdo iliuziją dizaineris ėmė naudoti skaidrų plastiką, metalinį tinklą. Jo kūriniai iš pramoninių medžiagų ne tik išsiskiria poetiškais pavadinimais, bet ir tarsi ignoruoja traukos dėsnius.
Dizainerio ieškojimų šioje srityje viršūnė – „Glass Chair“ („Stiklinė kėdė“), sukurta 1976 metais. Kėdė iš stiklo yra tarsi nematoma, o ant jos sėdintis žmogus lyg sklando ore. Baldas atrodo labai trapus, tačiau yra funkcionalus, jo dizainas nepriekaištingas – griežtos linijos, geometrinės formos ir jokių detalių.
„Memphis“ judėjimo laikotarpiu (1986 metais) Shiro Kuramata sukūrė fotelį, įkūnijantį ne tik japonų minimalizmo principus, bet ir susijusį su Vakarų kultūra: menininkas parinko jam džiazo muzikanto Duke’o Ellingtono žinomos kompozicijos pavadinimą – „How high the Moon“ („Kaip aukštai mėnulis“). Baldui gaminti parinko pramoninę medžiagą – metalinį tinklą, kurį, beje, dizaineris mėgo ir interjeruose projektuodamas kolonas, pertvaras. Gebėjimu derinti tarsi nesuderinamus dalykus jis vėl nustebino pasaulį: nikeliuotas metalas toks plonas ir lankstus, kad atrodo besvoris ir mirguliuoja lyg apšviestas mėnulio, tačiau proporcijos stambios, gan tradicinės, pats tinklelis elastingas, todėl krėslas yra patogus. Tai – dar vienas kultinis baldas, atlaikęs laiko išbandymus ir įgavęs daugybę „reinkarnacijų“ – šiandien įvairių jo versijų galima pamatyti didžiuosiuose pasaulio muziejuose.
Estetinį akrilo potencialą Shiro Kuramata atskleidė 1988 m. – sukūrė kėdę „Miss Blanche“. Poetišką dizainerio prigimtį atskleidžia ne tik baldui suteiktas Tennessee’o Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ herojės vardas, bet ir tarsi sustingusios puošnios plastikinės rožės, harmoningai derančios su beveik permatoma kėde.
Be siurrealistinio ir besvorio dizaino baldų, Shiro Kuramata kūrė ir žemiškus objektus: jo studija įrengė daugiau nei 300 barų ir restoranų, suprojektavo tokių parduotuvių kaip „Seibu“ ir „Esprit“ interjerus. Savo draugui Issey Miyake dizaineris ne tik sukūrė parduotuvių Tokijuje, Paryžiuje ir Niujorke interjerus, bet ir išskirtinį kvepalų „L’Eau d’Issey“ buteliuką. Jį pagaminti pavyko tik po dvidešimties metų, 2000-aisiais, nes japonų dizainerio idėja buvo toli pralenkusi to meto technologines galimybes.
