Rugpjūčio mėnesio viešnia Simona, iškeitusi sostinę į kaimą Pasvalyje ir jau keletą metų sodininkaujanti, dalinasi savo atradimais ir rugpjūčio mėnesio sodo, daržo, šiltnamio bei gėlyno aktualijomis.
Ką augini savo kieme, šiltnamyje ir namuose?
Mano daržo augintiniai gan tradiciniai. Šiltnamyje – pomidorai, agurkai, svogūnai, paprikos, krapai, medetkos, bazilikai, o pavasarį – salotos ir ridikėliai. Kelis metus vis pavyksta užsiauginti baklažanų, vienais metais pavyko užauginti batatus, kitais jau nebepasisekė (juokiasi).
Šiemet augo ir vienas arbūzas, bet sustojo augti, nudžiūvo – nuskyniau, ragausim. Sėjau ir melionus, kol kas nenudžiūvo, mačiau kokius tris nemažus kamuoliukus jau – laukiu. Mane perspėjo, kad niekas šiltnamyje neaugina cukinijų, norėjau pabandyti – puikiai dera, nespėjam valgyti.
Lauke šiemet spėjom pasidaryti dvi dideles pakeliamas lysves, jose sėjau rūgštynes, gražgarstes, kopūstus, kuriuos suėdė kenkėjai, violetines morkas, žirnius. Sodinau porus, braškes, bazilikus ir gvazdikėlius.
Turime sodą, kuriame senos obelys duoda skaniausius obuolius, turime medlievą su mėlynomis superuogomis, šilauogių, gausiažiedį žilakrūmį, serbentą, agrastą, putiną, sedulą, šermukšnį. Daugelį vaiskrūmių sodinom patys, tai dar laukiame gausesnio derliaus.
Turiu gėlyną, kurį dėl laiko ir noro stokos kartais kiek apleidžiu. Jame, visų pirma, šioje sodyboje buvusios ir išgelbėtos nuo statybų ir mindžiojimo gėlės: viendienės, bijūnai (pinavijos) bei auskarėlis.
Taip pat kaimynų, tetų, draugių sudovanotų gėlių pulkas: astrai, astilbės, atrancijos, saulainės, katžolės, šalavijai, agurklės, žiemės, plautės, baltažiedės, eleborai, hiacintai, šilokai, sinavadai.
Ir pulkas tų, kurios pačiai širdyje per gyvenimą nugulusios ir norėjosi turėti: bitkrėslės, plukės, narcizai, gvazdikėliai, tulpės, snieguolės, rugiagėlės, pakalnutės, našlaitės, neužmirštuolės, miškinės lelijos.
Labai saugau ir myliu kaimynės dovanotas raganes. Tikiuosi, kad išbujos ir apaugins visą daržinės sieną. Šalia jų auginu kelis daugiamečius pelėžirnius – jie man tokią vaikystės promočiutės kaimo nostalgiją kelią, gal jau šiemet pavyks jiems įsitvirtinti.
Taip pat kelis metus iš eilės kasu ir sodinu jurginus prie tvoros su kaimynais ir be galo jais džiaugiuosi.
Kaip gyvenimas kaime pakeitė tavo požiūrį į sodo, daržo darbus?
Juokinga, nes visada buvau ta, kur Vilniuj du didelius balkonus turėdama nei minties nekildavo ką nors ten auginti. Kai viena draugė pradėjo balkone auginti pomidorus, man atrodė „ką ji čia daro??“.
Buvau gamtos žmogus, kaimą mėgau, išsipurvinti taip pat, bet sodinti kažką pačiai niekad nei mintis į galvą nebuvo atėjus. Gyvendama kaime pakeičiau požiūrį.
Pradžioje užsimaniau savų daržovių, tada, netikėtai, gėlių. Sakiau, auginsiu tik daugiametes, nes nesąmonė čia kasmet sodinti, o tos, kur dar ir išsikasti kasmet turi, kad kitais metais vėl sodintum – išvis nesąmonė.
Tai spėkit? Turiu ir daugiamečių, ir vasarinių, ir jurginus dar ir išsikasu. Įtariu, kad kitais metais jau pati ir daiginsiuos tas vasarines. Smagu suprasti, kad įvairiausi gyvenimo scenarijai gali suteikti džiaugsmo.
Namuose nuo gėlių nelūžta palangės, mėgstu daiktus ir gėles su istorijomis. Pas mus daug tų gėlių, kur pas ką nors nusižiūriu ir sakau „duok man daigelį“. Tada puikus priminimas to žmogaus, o ir prižiūrėti smagiau.
Esu nepatyrus gėlininkė. Prieš kurį laiką dariau vazoniuką iš molio ir pamiršau padaryti lėkštelę po juo, tai tik jį pasiėmus supratau, kad kažką praleidau. Taip ir mokausi.
Didžiausia auginimo pagalbininkė man – anyta. Visus žemės sudirbimo ir augalų auginimo klausimus siunčiu jai.
Ji ne tik atsako, bet, būna, kartu sodinti padeda, daigelių priaugina ir net ravėti kartais ateina, nes kartu, sako, smagiau. Be jos aš, „tokia didi sodininkė“, čia pražūčiau (juokiasi). Aišku, ieškočiau informacijos internete, bet pusė bendravimo džiaugsmo dingtų.
Gal visame šitame auginime man ir smagiausia tai, kad yra iš ko perimti žinias.
Gal turi kažkokių savų daržo ir sodo gudrybių, kurias per keletą daržininkystės ir gėlininkystės metų atradai?
Vis girdžiu, kad sodindami pomidorus daržininkai į duobeles dedą žuvį! Vis nustembu, nesu bandžius, bet gal jau kitais metais? (juokiasi)
Dar žinau, kad pomidorų daigus judina delnais, sukurdami vėjo efektą, kad jie sutvirtėtų. Anyta, kai pas ją bandžiau juos judinti, sakė, tokių metodų netaikanti.
Šiemet pamačiau didžiulį skirtumą, kai kelis kartus patręšiau gėles – puolė augti ir žydėti, niekada iki tol to nedarydavau.
Gudrybės gurdybėms, bet kiekvienam augalui reikia meilės, priežiūros ir laistymo. Matyt, čia pagrindiniai aspektai. Kitu atveju, nespėju apeiti, sužiūrėti, palaistyti – žiū, kas nors jau neišgyveno.
Kokie sodo ir daržo darbai tau labiausiai patinka?
Maniau, kad patinka laistyti. Šį sezoną šiltnamį laistau pati kone kas antrą dieną ir jau baigia atsibosti, dabar palieku įjungtą vandenį ir pati geriau einu ravėt ir tvarkyti augalus jame.
Didžiausią džiaugsmą man teikia pasitenkinimas valgant savą maistą! Kiekvieną kartą (vis dar) nešdamasi pilną pintinę SAVO užaugintų gėrybių toks džiaugsmas apima!
Ravėjimas ar laistymas patys procesai gal ne visada labai traukiantys, bet jie savotiška meditacijos forma – kol rankos užimtos, mintys gali klajoti ir, žiūrėk, būna sunku, o grįžtu atsigavusi, nurimusi, tarsi pailsėjusi.
Labai džiugina, kai mano sodintos gėlės žydį. Matyti visus rezultatus – vaisius, uogas, daržoves, žydinčias gėles – geriausias apdovajonimas už darbus.
Kokius pagrindinius darbus savo sode, darže, šiltnamyje, gėlyne ir namuose atlieki rugpjūčio mėnesį? Ko svarbu nepamiršti šiuo laiku?
Laistyti, ravėti, nuskinti vaisius ir daržoves – visuomet pagrindas.
Rugpjūtį man kai kurios šiltnamyje augintos daržovės jau nudžiūva – jas išrauti, sutvarkyti šiltnamį, sulaistyti žemę.
Šiemet planuoju rugpjūtį pasisodinti agurkų ir tikiuosi, kad jie spės suderėti iki rudens ir rudenį turėsiu naują jų derlių.
Planuoju dar vieną kartą bandyti pasisėti ir salotų, burokėlių – galbūt dar kas nors užaugs toje vietoje, kur išroviau peraugusius špinatus, krapus ir arbūzą.
Obuoliai! Jau prasideda obuoliai – obuolienės mūsų šeimos naujas atradimas – vaikai valgo su viskuo, ypač kol šviežios! Tiesa, šiemet turėjome varnėnų antplūdį, mačiau, kad jie vienos obels obuolius kone iškapojo. Vis tikiuosi, kad išmigruos ir kitų obelų nespės paliesti.
